Praėjusią savaitę Pietų Italijos Campobasso mieste vyko nacionalinis nuolatinių diakonų kongresas, kuriame dalyvavę šiai tarnystei pašaukti vyrai, kartu su vyskupais, kunigais ir pasauliečiais kalbėjosi apie savo misiją, apie jos vietą šiandieniame Bažnyčios gyvenime ir galimas jos plėtojimo kryptis. Šiuo metu Italijoje yra apie 4200 nuolatinių diakonų. Apie 1500 vyrų ruošiasi diakonato tarnystei.
Kongrese dalyvavęs Šventojo Sosto dvasininkijos kongregacijos prefektas kard. Beniamino Stella kalbėjo apie būtinumą turėti labai aiškią diakono tarnystės viziją. Diakonas priima šventimų sakramentą ir priklauso dvasininkų luomui, tačiau jo tapatybė ir misija yra kitokia negu kunigo. Diakonas tai ne pusiau kunigas ir ne pasaulietis su stula. Jo misijos ir dvasingumo pagrindas yra ne kunigystė ir ne pasaulietiškas apaštalavimas, bet diakonatas – tai yra specifinė tarnystė, buvusi pirmaisiais Bažnyčios istorijos amžiais ir atkurta Vatikano II Susirinkimo. Dėl to ir konkrečioje vyskupijų gyvenimo praktikoje diakonai neturi blaškytis tarp kunigystės ir pasaulietiško veikimo, bet privalo turėti aiškiai apibrėžtą savitą veikimo sritį. Kas yra ta specifinė diakonato sritis? Pasak kardinolo, tai visų pirma turėtų būti konkretus darbas, kuriam apaštalai ir įkūrė diakonų tarnystę – tai yra, visų pirma karitatyvinė veikla ir Bažnyčios nuosavybės administravimas. Kaip ne kartą yra pabrėžęs popiežius Pranciškus, nuosavybės klausimas yra labai delikatus. Bažnyčiai nuosavybė reikalinga. Ji būtina ir kulto reikalams, ir sielovados darbininkams išlaikyti ir vargšams šelpti. Tačiau kartu nuosavybės administravimas reikalauja nepaprasti budrumo, nes, cituojant popiežių Pranciškų, „velnias dažniausiai įeina per piniginę“.
Italijos nuolatinių diakonų kongreso pabaigoje kalbėjo Popiežiaus namų pamokslininkas t. Raniero Cantalamessa OFM Cap. Pasak jo, nuolatinis diakonatas, tai vis dar Bažnyčioje deramai nepanaudotas resursas. Tai ranka pasiekiamas didžiulis šansas, kurio vis dar nesiimta galutinai įgyvendinti. Gailestingumo jubiliejus galėtų būti gera proga labiau pasireikšti nuolatiniams diakonams kaip vykdantiems specifinę, savitą tarnystę. Diakonai priklauso dvasininkijai, bet nėra kunigai; veikia tarp pasauliečių, bet nėra pasauliečiai. Pirmiausia mes, kunigai, neturime bijoti diakonų, - sakė t. Cantalamessa, - nes jie kai kurias funkcijas gali atlikti geriau už mus. Tačiau ir diakonai turi vengti klerikalizmo. Toks pavojus ir jiems gresia. Visada reikia atsiminti, kad diakonatas tai ne kunigystės dubliavimas, bet kažkas nauja.