Šį rugsėjį pradėtas naujas nuolatinio diakonato pasiruošimo sezonas, kuris simboliškai startavo susitikimu rugsėjo 19–21 d. Kauno kunigų seminarijoje. Šis savaitgalis buvo ypatingas ne tik tuo, kad vėl susirinkome kartu – kandidatai į nuolatinius diakonus su savo žmonomis, – bet ir dėl reikšmingos konferencijos „Nuolatinis diakonatas Lietuvos ir visuotinėje Bažnyčioje: patirtys, įžvalgos, perspektyvos“, vykusios šeštadienį.
Įžangos žodį tarė Kauno arkivyskupas Kęstutis Kėvalas, padrąsinęs mus matyti diakonystę kaip gyvos Bažnyčios tarnystės formą. Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila dalinosi patirtimis iš savo vyskupijos, pabrėždamas, kaip diakonai prisideda prie bendruomenės ir tarnystės žmonėms. Visi pranešėjai parodė, kad ši tarnystė Lietuvoje jau duoda vaisių, nors kartu reikalauja drąsos ir atsako į šiandienos iššūkius.
Ypač stipriai palietė savaitgalio svečio – diakono Eriko Thouet, Vokietijos nuolatinių diakonų rengimo centro vadovo – pasidalinimas. Jo 22 metų diakonystės patirtis ir paprasti, bet gilūs žodžiai leido iš naujo permąstyti tarnystės esmę. Erikas priminė, kad diakono kelias susitelkia į du dalykus: likti su Jėzumi ir likti su žmonėmis. Būtent gyvas tikėjimas tampa pirmuoju „žodžiu“, kurį diakonas taria kiekvienam sutiktam šioje tarnystėje. Tai kvietimas į kasdienį atsivertimą, į paprastumą, nuolankumą ir kuklumą.
Šis savaitgalis priminė, kad Bažnyčia yra šeima, kurioje tarnystė kyla iš meilės. Kai visi tarnaujantys gyvena tuo, ką skelbia, bendruomenė tampa vieta, kurioje norisi būti, augti ir galiausiai duoti kitiems. Tai ne tik kursų pradžia, bet ir dar vienas žingsnis giliau į tikėjimo ir tarnystės kelią.