Spalio 21-25 dienomis Romoje vyko jubiliejinė diakonato konferencija tema „Diakonatas – praeitis, dabartis, ateitis“, kurią organizavo Tarptautinis diakonato centras (toliau – IDZ), įsikūręs Rottenburge (Vokietija). Konferencijoje dalyvavo 576 delegatai iš 35 pasaulio kraštų. Lietuvai konferencijoje atstovavo Nuolatinių diakonų ugdymo centro koordinatorė Virginija Malinauskienė, Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius ir du kandidatai į diakonus - Kauno VDU Katalikų teologijos fakulteto dekanas doc. dr. Benas Ulevičius ir Nerijus Čapas OFS.
2015-ieji Viešpaties metai Bažnyčiai yra jubiliejiniai įvairiomis prasmėmis: prieš penkiasdešimt metų baigėsi Vatikano II susirinkimas, atnaujinęs diakonatą kaip nuolatinę hierarchinę tarnybą, bei tais pačiais metais įsikūrė ir diakonų ruošimą bei tarnystę koordinuojantis tarptautinis centras (IDZ).
Jubiliejinę konferenciją pradėjo IDZ prezidentas prof. Klausas Kieslingas (Klauss Kiessling), pasveikindamas dalyvius ir pristatydamas per penkiasdešimt metų nueitą kelią. Jį papildė keli senyvo amžiaus diakonai, pasidaliję savo prisiminimais apie nelengvą pradžią. Jubiliejinę konferenciją buvo nuspręsta organizuoti Romoje todėl, kad ir IDZ pradžia – 1965 metais įvykusi diakonų ratelio narių iš Vokietijos audiencija pas pop. Paulių VI. Susitikimo su popiežiumi metu kilo mintis įkurti diakonato tarnystės sklaidos centrą. Tad ir jubiliejų buvo norėta švęsti ten, kur gimė IDZ idėja.
Konferencijoje nuskambėjo daug sveikinimo kalbų, kuriuose buvo perteikti pagrindiniai diakonų tarnybos akcentai: diakonai gyvena už Bažnyčios „mūrų“, todėl geriau pažįsta pasaulį iš vidaus; diakonate susitinka altorius ir gatvė, todėl diakonas pasitarnauja kaip tiltų statytojas tarp Bažnyčios ir to kas dar ne (ar jau nebe) Bažnyčia. Būtent diakono kaip tiltų statytojo įvaizdis tapo dominuojančiu, nes išreiškia dinamiką ir nuolatines pastangas suartinti skirtingus krantus. Kristus juk nesakė – „sėdėkite ir laukite, kol kas nors pas jus ateis...“, bet sakė – „eikite!“. Būtent diakonai akivaizdžiausiai išreiškia šį evangelizacijos judesį.
Apžvelgiant diakonų paplitimo pasaulyje statistiką pastebėta, kad pirmasis dešimtmetis po Vatikano II susirinkimo buvo lemiamas diakonato paplitimui. Daugelis iš susirinkime dalyvavusių vyskupų grįžo į vyskupijas ir entuziastingai rėmė diakonato atkūrimo idėją, todėl per pirmuosius dešimt metų buvo padarytas didžiulis šuolis. Šis faktas bent iš dalies paaiškina, kodėl Rytų Europos kraštuose, tame tarpe ir Lietuvoje, diakonatas kol kas dar nevaidina kokios nors reikšmės Bažnyčios gyvenime. Mat iš tuometinio sovietinio bloko kraštų nebuvo leista laisvai dalyvauti Susirinkime, o tie, kurie valdžios siųsti dalyvavo, nebuvo suinteresuoti perteikti Susirinkimo dvasią. Tad tai, kas kitose vietinėse Bažnyčiose įvyko prieš penkiasdešimt metų, pas mus tik dabar prasideda.
Diakonatas ypač suklestėjo Lotynų Amerikos žemyne, nes ten yra vyskupijų, kur diakonų skaičius viršija kunigų skaičių. Vakarų Europos kraštuose diakonų tarnybas vystosi ne taip sparčiai, bet labai užtikrintai. Remiantis statistika, vokiškai kalbančių kraštų vyskupijose diakonai sudaro penktadalį visos dvasininkijos ir yra nuolat auganti grupė. Pristatyme buvo išsakyta svajonė, kad per ateinančius penkiasdešimt metų kiekviena pasaulio parapija turėtų bent po vieną nuolatinį diakoną.
Spalio 22 d. rytą šv. Mišias aukojo Dvasininkų kongregacijos prefektas kard. Beniamino Stella. Homilijoje kardinolas kalbėjo apie diakonų tarnavimą Bažnyčioje ir užsiminė apie krikščionių bendruomenėms faktiškai vadovaujančius diakonus. Nors kardinolas plačiau šios temos nevystė, tačiau konferencijos eigoje, ypač diskusijų grupelėse šis klausimas buvo plačiau aptarinėjamas. Remiantis Bažnyčios mokymu, krikščionių bendruomenei gali vadovauti tik kunigas, kuris vadovauja ir Eucharistijos šventimui. Kai kuriuose pasaulio kraštuose mažėjant kunigų skaičiui diakonai su šeimomis apsigyvena parapijų namuose ir rūpinasi tos parapijos sielovada, o parapijos klebonas, aptarnaujantis keletą parapijų, atvyksta tik Eucharistijos šventimui. Šiuo atveju faktiškai diakonas priimamas parapijiečių kaip jų bendruomenės vadovas, nes parapijiečiai diakoną mato dažniau, negu iš kitos parapijos atvykstantį kunigą. Įdomu tai, kad patys diakonai nepritaria tokiam modeliui ir laiko jį kenksmingu, nes tokiu būdu diakonas stumiamas į kunigo tarnybos sritį, o tuomet iškyla grėsmė paties diakono tapatybei.
Pirmąjį pranešimą apie diakonato reikšmę Bažnyčios misionieriškoje veikloje skaitė Kaišiadorių vyskupo generalvikaras mons. dr. Algirdas Jurevičius. Prelegentas priminė nepaprastą diakonato lankstumą ir dinamiškumą prisitaikant prie vis besikeičiančių Bažnyčios sąlygų. Visuomenei nuolat keičiantis svarbu turėti paslankią ir nesustabarėjusią Bažnyčią, gebančią atliepti į sielovadinius visuomenės poreikius.
Pranešėjas daug dėmesio skyrė pop. Pranciškaus fenomenui ir remdamasis enciklikos Evangelii gaudium mintimis siekė nubrėžti misionieriško diakonato matmenis:
a) Išeiti (exodus) iš užsisklendimo ir patogaus įsikibino į saugumą (plg. EG 49);
b) Nuo saugojimo pastoracijos pereiti prie ryžtingai misionieriškos pastoracijos (plg. EG 15);
c) Nebijoti suklydimų misionieriškai veikiant, bet bijoti užsisklęsti ir save įkalinti klaidingą saugumo jausmą teikiančiose bažnytinėse struktūrose (plg. EG 49);
d) Nediskriminuoti vargšų teikiant jiems tik materialinę pagalbą, bet prioritetu laikyti religinį dėmesį vargšams (plg. EG 200);
e) Nebijoti naujovių ir kūrybiškumo, nes „Jėzus Kristus gali sulaužyti nuobodžias schemas, į kurias jį įspraudžiame, ir nustebinti nuolatiniu dieviškuoju kūrybiškumu“ (EG 11). Autentiška evangelizacinė veikla visada yra nauja ir kūrybiška.
Popiežius kaip Dievo tarnų tarnas tuo pačiu yra ir Aukščiausiuoju Bažnyčios diakonu, nes Šventimų sakramente pirmieji ir pamatiniai šventimai yra diakono, todėl tiek kunigai tiek vyskupai savo pareigas atlieka turėdami pamatinį nusistatymą – tarnauti Dievo tautai.
Jubiliejinė diakonato konferencijos laikas sutapo su paskutine neeilinio vyskupų sinodo šeimų klausimais savaite, todėl dėl užimtos dienotvarkės pop. Pranciškus negalėjo suteikti privačios audiencijos diakonato konferencijos dalyviams. Nors ši žinia buvo sutikta su apgailestavimu, tačiau mons. A. Jurevičius savo pranešime ją pozityviai išaiškino: popiežius nesileidžia būti įkalintas iš anksto patvirtintuose audiencijų planuose, bet kaskart aktualiai sprendžia ir keičia savo dienotvarkę atsižvelgdamas į tai, kokiu būdu Jo Šventenybė galėtų labiau pasitarnauti Bažnyčiai. Popiežiaus apsisprendimas likti vyskupų sinodo darbo sūkuryje yra sielovadinio paslankumo ženklas: popiežius mąsto globaliai, bet veikia lokaliai. Diakonai taip pat turėtų labiau pastebėti aktualius poreikius ir į juos atliepti, nors tai gal ir ne visada atitiks iš anksto patvirtintus sielovados planus.
Prelegentas mons. A. Jurevičius atkreipė dėmesį į tai, jog kalbėdamas apie diakonų tarnybą jis turi mintyje ir parapijinę bendruomenę, kuri dėl diakono animuojančios veiklos pati tampa atviresnė artimo meilės darbams. Diakonas negali būti vienišas kovotojas socialinio ar sekuliaristinio karo lauke. Jį remia ir jam padeda visa krikščionių bendruomenė, kuri diakono skatinama ir pati tampa labiau diakoniška.
Didžiulio susidomėjimo sulaukė Maringá arkivyskupo Anuar Battisti (Brazilija) pasidalijimas, nes Brazilijoje darbuojasi virš keturių tūkstančių diakonų. Jo vadovaujamoje vyskupijoje dėl didžiulio gimstamumo didėja gyventojų skaičius, o kunigų skaičius didėja žymiai lėčiau. Statistiškai žvelgiant vienam kunigui tenka virš 50 tūkstančių tikinčiųjų, todėl be diakonų Bažnyčios gyvenimas būtų neįsivaizduojamas. Daugelis parapijų turi po keletą diakonų, kurie ant arklio arba pėsčiomis kasdien keletą valandų keliauja iki atokiau gyvenančių tikinčiųjų, plastikiniuose indeliuose neša šv. Komuniją, rūpinasi sielovada. Nuo parapijos centro nutolę gyventojai diakonus mato kasdien, o kunigą gan retai, todėl diakono tarnystė ten džiaugiasi didžiuliu pripažinimu tiek iš kunigų tiek ir iš pasauliečių pusės. Ad limina susitikime su Brazilijos vyskupais popiežius prašė vyskupų visokeriopai remti diakonato plėtrą Brazilijoje.
Apie diakonų tarnybą kalbėjęs prof. Richard Hartmann (Fuldos teologijos fakultetas, Vokietija) pop. Pranciškaus žodžius - „Ganytojas turi kvepėti avimis“ – pritaikė diakonams, nes tarp benamių tarnaujantys diakonai tikrai „kvepia“ avimis. Profesorius apgailestaudamas kalbėjo apie gan skirtingus polius tarp Bažnyčios pasaulio ir darbo žmonių pasaulio, tarp gatvės ir Bažnyčios. Remdamasis diakono kaip tiltų statytojo simboliu, jis įžvelgė dar nemažai neišnaudotų galimybių Bažnyčiai per diakonus įeiti į tas sferas, kuriose ji dar mažai pažįstama.
Vyskupas Clemens Pickel (Rusija) pasidalijo planais įvesti nuolatinį diakonatą didžiulėje Saratovo vyskupijoje. Tam jau ruošiasi keli kandidatai, tačiau dideli atstumai neleidžia organizuoti tinkamo pasiruošimo, todėl vyskupas ieško įvairių kitų būdų ruošiant būsimus diakonus.
Konferencijoje buvo pateikiamos apžvalgos, pristatančios diakonato plėtrą įvairiose regionuose. Pranešime iš Airijos buvo pasidžiaugta, kad episkopatui vos pradėjus ruošti nuolatinius diakonus, atsirado daug pašaukimų šiai tarnystei. Nors pirmieji diakonai Airijoje pašventinti tik 2012 metais, šiuo metu 40 diakonų tarnauja 13 (iš 26) vyskupijų. Nors diakonų skaičius yra didžiausias JAV (virš 18 tūkstančių) ir diakonai daug darbuojasi ligoninių, kalėjimų, kariuomenės sielovadoje, tačiau pasigendama gilesnio diakonų įsišaknijimo parapijų bendruomenėse. Diakonatas savyje slepia didžiulį potencialą, kurį dar reikia naujai atrasti, kad pilniau pasitarnautų Dievo tautai.
Honkongo Bažnyčios atstovas kalbėjo apie Bažnyčios jaunumą ir dinamiškumą. „Mes drąsiname jaunus žmones dalyvauti tarptautiniuose susirinkimuose, iš kurių grįžę jaunieji katalikai aktyviai įsijungia į parapijų gyvenimą“, - kalbėjo prelegentas. Prieš 30 metų Honkongo Bažnyčia aktyviai pradėjo ruošti pasauliečius, iš kurių 1993 m. kilo pirmieji kandidatai į diakonus. Siekiama, kad kandidatai ateitų iš įvairių profesinių grupių. Prieš įvedant diakonatą 80 proc. kunigų buvo tam priešingi, o praėjus keliems metams po pirmųjų diakonų šventimų 80 proc. kunigų jau pritarė diakonatui. Tai rodo, kad kiekviena vietinė Bažnyčia turi labai atsakingai žvelgti į diakonų ruošimą, nes skuba ir nedėmesingumas gali gan greitai diskredituoti taip svarbią Bažnyčiai tarnybą.
Kalbant apie diakonus negalima iš akių išleisti ir diakono šeimos, nes vaisingiausiai diakonai tarnauja tuomet, kai ir diakonų žmonos visokeriopai palaiko jų tarnystę Bažnyčioje. Kai kuriuose kraštuose (pvz. Afrikos žemyne) vedę ir gerai šeimos gyvenimą tvarkantys vyrai turi didesnį autoritetą, negu nevedę. Tad šeima tampa pamatine struktūra tolesnei diakono veiklai.
Dalis diakonų turi profesiją, iš kurios užsidirba pragyvenimui. Kai kuriuose kraštuose (pvz. Prancūzijoje), beveik visi diakonai pragyvena iš savo profesinės veiklos, nes Bažnyčia finansiškai nepajėgi juos įdarbinti. Pastebėta ir tai, kad dalis diakonų užima gan aukštas pareigas ir dirba vadovaujantį darbą. Diakonai darbuojasi industrijos, švietimo, aptarnavimo bei socialinėse sferose. Kad nekiltų įtampų, svarbu tinkamai derinti šeimos gyvenimą, civilinį darbą ir bažnytinę veiklą. Vokietijoje yra nustatyta, kad dirbantis diakonas kas savaitę įvairioms parapijos sielovados sritims skiria nuo 4 iki 6 valandų. Ši nuoroda remiasi tyrimais, kad didesnis civilinį darbą dirbančio diakono įsijungimas į parapijos sielovadą gali pakenkti diakono šeimai. Neretai diakonų žmonos vertina Bažnyčią kaip konkurentę, norinčią „atimti“ vyrą ir tėvą iš šeimos. Taip apribodama diakono aktyvumą parapijos sielovadoje Bažnyčia nori pasakyti, kad ji labai gerbia šeimą, o taip pat vertina tą profesinio darbo sritį, kurioje diakonas dirba ir ten reprezentuoja Bažnyčią.
Pranešimą skaitęs liuteronų teologas Esko Ryökäs (Suomija) pristatė diakonijos sąvokos raidą liuteroniškoje tradicijoje didžiulį vaidmenį skirdamas M. Liuterio raštams. Labiausiai klausytojus sudomino prelegento pristatyti naujausi diakonijos sąvoką apibūdinantys tyrimai. Pasirodo, kad antikiniame graikų pasaulyje diakonu buvo vadinamas kiekvienas, kuris veikė kito asmens pavedimu. Ši sąvoka nebuvo visiškai tapati tarno sąvokai, nes diakonas naudojosi to asmens autoritetu, kuris jį įgaliojo atlikti kokį nors veiksmą. Pradžioje tai nebuvo susieta vien tik su socialinėmis – karitatyvinėmis užduotimis, bet diakonas antikiniame pasaulyje atliko turtų administravimo, iš įgaliojimo kylančio vadovavimo bei kitas funkcijas. Iš pasaulietinės srities perėmusi diakono sąvoką ankstyvoji Bažnyčia taip pat diakonui suteikė įvairių užduočių, tarp kurių buvo ne tik artimo meilės vykdymas. Diakonato istorijos tyrinėtojai pastebi, jog diakonas veikė vyskupo įgaliotas. Tad pasitaiko, kad diakono autoritetas istoriniuose šaltiniuose kartais taip iškeliamas, jog gali atrodyti, kad diakonai yra aukščiau kunigų (presbiterių). Diakonams buvo pavedama vyskupo vardu tvarkyti Bažnyčios turtus, atlikti kitus administracinius darbus, o taip pat rūpintis ir karitatyvine veikla.
Konferencijos metu buvo įteikti apdovanojimai žmonėms, aktyviausiai veikiantiems diakonijos srityje. Aukščiausią apdovanojimą pelnė diakonas dr. László Gorove kartu su žmona Krisztina iš Vengrijos. Gydytoju dirbantis diakonas kartu su žmona (mokytoja) Budapešte pradėjo ruošti jaunavedžius santuokai ir organizuoti šeimoms dvasinio lavinimo savaitgalius, iš kurių kilo 54 šeimas vienijanti šeimų bendruomenė. Patys užauginę penkis vaikus ir sulaukę šešių anūkų jie supranta šeimos sielovados svarbą. Per 20 metų jie jau paruošė gyvenimui virš 1200 porų. Iš paruošime dalyvavusių porų tik 4 % patyrė skyrybas, nors anot statistikos Vengrijoje 55 % šeimų išgyvena skyrybas. Pagal diakono šeimos paruoštą šeimų sielovados programą rengiami savaitgaliai šeimoms Vokietijoje, Austrijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Airijoje, Maltoje ir Suomijoje.
Antrąja premija buvo apdovanotas Bombay arkivyskupijoje (Indija) diakonų vykdomas Bažnyčios bendradarbiavimą su sveikatos apsaugos institucijomis skatinantis projektas. Trumpa filmuota medžiaga parodė didžiuliame varge ir antisanitarinėse sąlygose gyvenančius žmones, kurie neturi pinigų vaistams. Diakonai šiems žmonėms organizuoja mokymus apie higieną ir vaistažoles, padedančias užkirsti kelią ligoms. Taip skurde gyvenantieji įgauna žinių apie natūralią mediciną ir sutaupo pinigų kitoms oresniam pragyvenimui būtinoms priemonėms.
Apdovanojimo susilaukė ir diakonų iš Camagüey arkivyskupijos (Kuba) vykdoma veikla. Diakonai lanko atokiau nuo parapijos centro gyvenančius žmones, rengia privačiose namuose katechezes ir švenčia Dievo žodžio liturgiją, o taip pat pasirūpina ir būtiniausiais žmonių poreikiais. Šią veiklą diakonai vykdau jau 15 metų. Kadangi kelių sistema neišvystyta, žmonės neturi galimybės pasiekti parapijos centrą, o diakonai pas juos vyksta bekelę nesunkiai įveikiančiais motociklais, kuriuos diakonams parūpino arkivyskupija.
Spalio 23 d. jubiliejinės diakonato konferencijos dalyviai lankė šv. Petro ir šv. Pauliaus bazilikas, šventė Eucharistiją diakono šv. Lauryno bažnyčioje, o grįžę klausėsi popiežiško šv. Antano universiteto (Antonianum) profesoriaus t. Leonard Lehmann OFM Cap. pranešimo apie šv. Pranciškų Asyžietį, kuris taip pat buvo diakonas. Tėvas Leonard daug dėmesio skyrė šv. Pranciškaus laikmečiui apibūdinti ir pabrėžė, kad šventasis apleido pasaulį (saeculum) ne ta prasme, kad pasitrauktų iš pasaulio, bet saeculum jam buvo visa tai, kas nesiderina su Evangelija. Savo gyvenimo būdu jis norėjo tarsi grįžti į Jėzaus laikus bei gyventi visišku pasitikėjimu Dievo Apvaizda ir jam tai pavyko! Prelegentas daug dėmesio skyrė istoriniams šaltiniams apie šv. Pranciškaus diakonystę aptarti. Pranešimo pabaigoje nuskambėjo „Saulės giesmės“ žodžiai, kuriuos šventasis sukūrė prieš pat mirtį. Tėvas L. Lehmann OFM Cap. retoriškai klausė – „Ar galite įsivaizduoti, kad žodžiai apie sesę saulę buvo sukurti ne gėrintis nuostabiu Asyžiaus saulėtekiu, o visiškoje tamsoje? Šv. Pranciškus užrašė tuos žodžius tamsioje celėje tuomet, kai sirgo sunkia akių liga ir visiškai negalėjo pakęsti saulės šviesos, nes tai jam kėlė skausmą. Būtent tai, kas kelia skausmą, yra vertas palankumo ir meilės tiek, kad gali būti vadinamas sese ar broliu“.
Vakare konferencijos dalyvius pasveikino Osnabriuko (Osnabrück) vyskupas Franz – Josef Bode (Vokietija), neeilinio vyskupų sinodo dalyvis. Nors buvo vėlyvas vakaras, tačiau visi su didžiu susidomėjimu klausėsi naujausių minčių apie vyskupų sinodo darbą ir siūlomas šeimų sielovados kryptis. Vyskupas F. J. Bode mielai atsakė į klausimus.
Spalio 24 d. konferencijos dalyviai vyko į Asyžių, aplankė Švč. M. Marijos Angelų Karalienės baziliką ir šventė Eucharistiją šv. Pranciškaus bazilikoje. Šv. Mišioms vadovavo Saratovo vyskupas C. Pickel. Po pamaldų broliai pranciškonai padėjo giliau pažinti šv. Pranciškaus gyvenimą ir jo siekį atnaujinti Kristaus Bažnyčią. Iš šiandienos perspektyvos žvelgiant net sunku įsivaizduoti, kiek daug Bažnyčiai pasitarnavo Asyžiaus vargeta (Poverello) būdamas „tik“ diakonu.
Jubiliejinės diakonato konferencijos pabaigoje buvo dėkojama organizatoriams ir rėmėjams, o taip pat nuskambėjo kvietimas į kitą IDZ organizuojamą konferenciją 2017 m. Strasbūre (Strasbourg, Prancūzija). Dvasiškai pastiprinti sekmadienio Eucharistijos ir atnaujinę savo tarnavimą, konferencijos dalyviai išvyko namo - į visas pasaulio puses, t. y. ten, kur Bažnyčia juos siunčia tarnauti.