Mons. Algirdas Jurevičius
Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie diakonus, patvirtina, kad „sustiprinti sakramentinės malonės ir bendraudami su vyskupu bei jo kunigais, jie tarnauja Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba“ (LG 29). Akylas skaitytojas tuoj pat atpažins, kad nurodytos diakonų veikimo sritys tiesiogiai susijusios su pagrindinėmis Bažnyčios užduotimis – liturgija, martyrija ir diakonija. Klausimas: kaip diakonai, vykdydami savo tarnybą, įgyvendina Susirinkimo užbrėžtą trejopą užduotį?
1. Liturgija
Susirinkimas diakonų veiklos sričių pristatymą pradeda nuo liturgijos, „mat liturgija ... labiausiai padeda tam, kad tikintieji gyvenimu išreikštų bei kitiems atskleistų Kristaus slėpinį ir savitą tikrosios Bažnyčios prigimtį“ (SC 2). Liturgijos vyksmui apibūdinti įsitvirtino šventimo (lot. celebratio) sąvoka – liturgija yra švenčiama. Kodėl į pirmą vietą iškeliama ne veikla, o šventė?
Anot pop. Benedikto XVI, dalis krikščionių taip įsitraukia į gailestingosios meilės darbus, kad patenka į aktyvizmo bei sekuliarizmo spąstus ir nuvertina maldą. Besimeldžiantis krikščionis siekia maldoje susitikti su Tėvu bei prašyti, kad Viešpats savo Dvasios paguoda būtų jame ir jo darbuose.[1] Malda suteikia veiklai šiapusinę tikrovę pranokstantį matmenį: ne tik aš veikiu, bet ir Dievas kartu su manimi o taip pat ir per mane veikia.
Bažnyčia – į Dievo karalystę keliaujanti Dievo tauta. Apreiškimo knygoje aprašyta dieviškoji liturgija randa sau tegul ir blyškų, bet tikrą atitikmenį Bažnyčios liturgijoje, leidžiančioje dieviškumo prošvaistei spindėti kasdienybėje. Taigi suprantama, kodėl liturgija tarp visų užduočių įvardijama kaip pirmoji, nes be eschatologinės motyvacijos Žodžio tarnyba gali tapti intelektualiniais svaičiojimais, o artimo meilės darbai išsigimti į socialinę veiklą.
Aktyviai liturgijoje patarnaujantis diakonas akivaizdžiai liudija bendruomenei, jog iš dieviškosios tarnybos, iš autentiško Dievo garbinimo kyla ir tarnavimo jėga.
2. Žodžio tarnyba
Visa tai, kuo Bažnyčia gyvena, ką veikia, ir kaip Viešpats jai kalba, turi būti skelbiama ir gyvu žodžiu. Nors šiuolaikinis žmogus yra sotus kalbų, tačiau skelbimas žodžiu yra būtinas, nes žodis visada lieka aktualus, ir ypač tada, kai jame glūdi Dievo galybė. Skelbiant Dievo Žodį, ypatingu būdu veikia ir Šventoji Dvasia, veikianti kiekviename Žodį skelbiančiame asmenyje: ji deda į lūpas žodžius, kurių pats asmuo nebūtų galėjęs atrasti, ir sykiu rengia klausytojo sielą priimti Gerąją Naujieną bei Dievo karalystės skelbimą.[2]
Dažniausiai Dievo Žodžio skelbimą mes sutapatiname su liturgija, nes Žodis dažniausiai yra skelbiamas per šv. Mišias, teikiant sakramentus ar atliekant kitus šventinimus. Galbūt atrodys neįprasta, bet Žodžio tarnyba diakono veikloje turi dvi pagrindines vietas: liturgiją ir kasdienybę. Diakonas skelbia Žodį ir ten, kur atlieka savo diakono tarnybą – diakoniją, t. y. ligoninėse, mokyklose, globos įstaigose, kalėjimuose, tarp visuomenės atstumtų ir nuskriaustų žmonių. Diakono dalyvavimas Žodžio tarnyboje yra skirtingas nuo kunigo dalyvavimo Žodžio tarnyboje, nes pagrindinis diakoniško skelbimo akcentas yra ten, kur „dar nėra“ ar „jau nebėra“ Bažnyčios: jis skelbia viltį ir Dievo meilę tarp socialiai pažeidžiamų ir sekuliarizacijos į beviltiškumą įstumtų žmonių.
Bažnyčioje diakono pamokslai yra skirtingi nuo kunigo ar vyskupo pamokslų, nes jie labiau orientuoti į diakonijos skatinimą bendruomenėje. Diakonas tarnauja visuomenės paribiuose, o per pamokslus bei visuotinę maldą išreiškia ten sutiktų žmonių vargus, tuo sužadindamas bendruomenės jautrumą kitų vargams. Diakono atliekamos Žodžio tarnybos pagrindinė vieta yra už regimos Bažnyčios ribų, todėl jis užtikrina, kad nenutrūktų ryšys tarp Bažnyčios ir tai, kas nėra Bažnyčia.
3. Meilės tarnyba
Susirinkimo tekstuose nurodyta Meilės tarnyba dažniausiai yra žinoma kaip karitatyvinė veikla bei artimo meilė, kuriai įpareigoti visi tikintieji. Jėzus, prieš reikalaudamas, kad Jo mokiniai vienas kitą mylėtų, pats parodė jiems savo meilę iki galo. Tarnaujantis Jėzus nori, kad Jo bendruomenės skiriamasis bruožas būtų meilė, pasireiškianti tarnyste. Įvairiopas artimo meilės pasireiškimas vadinamas graikišku žodžiu diakonija. Būtent diakonija ir sudaro diakono tarnybos savitumą.
Visi pakrikštytieji, kiekvienas pagal galimybes, yra įpareigoti dalyvauti diakonijoje, bet diakono tarnyba įgauna išskirtinį vaidmenį. Anot Apaštalų darbų knygos (6,1–6), apaštalai paskyrė diakonus, kad jie patys vykdytų diakoniją bei būtų diakonijos įkvėpėjais ir animatoriais bendruomenėje. Semdamiesi dvasinės jėgos iš liturgijos, skelbdami Dievo žodį ir kartu tarnaudami, diakonai sakramentiniu būdu sudabartina tarnaujantį Kristų ir priartina Viešpatį prie tų, kuriems labiausiai Jo reikia – prie mažutėlių bei apleistųjų.
Diakono tarnybos užduočių vienybė
Diakono tarnyboje tikėjimas paliudijamas darbais, darbai daro žodį suprantamą, o žodis darbus – nedviprasmiškus. Be diakonijos Žodžio skelbimas netenka elementaraus ryšio su pasauliu ir virsta tuščiu, neįtikinamu. O be skelbimo diakonija praranda savo realų gyvavimo pagrindą, todėl tikrasis Kristaus skelbimas yra susijęs su diakonija ne mažiau kaip tikroji diakonija – su Kristaus skelbimu.
Diakono tarnyba gali padėti ženkliškai susieti skelbimą (Žodžio tarnystę), liturgiją (altoriaus tarnystę) ir diakoniją (tarnavimą broliams). Diakono bendradarbiavimas sekmadieninėje Eucharistijoje rodo, kad diakonijos versmė ir sakramentinė viršūnė yra žodžio ir darbo vienybės sakramentas, liturgija ir tarnavimas žmonėms. Taip diakono tarnavimas padeda neužmiršti bendruomenei savo diakoniškos tapatybės.
