Šventasis popiežius Paulius VI Apaštališkuoju laišku motu proprio MINISTERIAM QUAEDAM 1972 m. rugpjūčio 15 d. įvykdė Bažnyčios tarnysčių pertvarkymą. Vienas iš tų pertvarkymų buvo subdiakonato, kaip atskiro laipsnio, panaikinimas. Panaikinus subdiakonatą, lektoriaus ir akolito tarnystėms sugrąžinta jų pirminė paskirtis ir funkcijos. Todėl „prieš priimdami pačius [diakono] šventimus, kandidatai privalo priimti lektoriaus bei akolito tarnystes ir jas vykdyti atitinkamą laiką“ (plg. Nuolatinių diakonų Lietuvoje ugdymo, gyvenimi ir tarnystės gairės, 44). Iki diakono šventimų, kandidatai, akolito tarnystę privalo vykdyti bent šešis mėnesius.
LEKTORIUS
Lektoriais (lot. lēctor – skaitovas) vadinami gyvojo Dievo žodžio tarnautojai. Vykupų ceremoniale (lot. Cæremoniale Episcoporum, toliau – CE) rašoma: „tarp asistuojančių [vyskupui], lektoriaus pareigybė atsirado pirmiausia. Ši pareigybė niekada nebuvo išnykusi ir tebėra visose bažnyčiose“. Pirmą kartą lektoriaus pareigybė paminėta šv. Justino Apolgijoje (~165 m.) ir Klemenso Romiečio laiške Korinto bendruomenei. Lektoriaus pareiga gali būti patikėta tik tam, kuris tinkamai paruoštas ir sugebės tinkamai atstovauti šią pareigybę. Svarbu, kad lektorius būtų praktikuojantis katalikas turintis aiškią tikėjimo tiesų ir ypatingai Šv. Rašto sampratą. Turėtų suvokimą, kad gyvasis Dievo žodis veikia žmonijos istorijoje ir pilnutinai išsipildė Jėzaus Kristaus asmenyje, Žodyje, kuris tapo kūnu. Skelbdami Dievo žodį kitiems, lektoriai turi patys Jį romiai priimti ir pamaldžiai apmąstyti, kad būtų to žodžio liudytojai gyvenime (plg. CE 32).
1. Lektoriaus pareigos
Šv. Mišių metu lektoriai turi skaityti Šventojo Rašto skaitinius išskyrus Evangeliją <...>, o nesant diakono, skaityti Visuotinės maldos maldavimus, jei būtina, lektorius turi pareigą paruošti kataliką pasaulietį skaityti Šventąjį Raštą šv. Liturgijos metu (plg. CE 31). Šv. Mišių metu lektoriai turi praktikuoti savo oficiją, net jei tarp patarnaujančių yra turinčių aukštesnį laipsnį (pvz. akolitas) (CE 30). Jei šv. Mišioms vadovauja vyskupas, dera, kad Šventojo Rašto skaitinius skaitytų keli lektoriai (CE 31).
2. Lektoriaus dalyvavimas procesijoje ir šv. Mišių metu
Procesijos metu link altoriaus (nesant diakono) lektorius gali nešti Evangelijų knygą. Šv. Mišių metu lektorius, kaip ir kantorius ar akolitas turi būti tokioje vietoje, kad prireikus galėtų padėti kunigui celebrantui (plg. Bendrieji Romos mišiolo nuostatai 116, toliau – BRMN). Lektoriaus pareigybė tradiciškai yra suvokiama ne kaip vadovaujanti, bet patarnaujanti (BRMN 59).
3. Kaip lektoriai turėtų skelbti Dievo žodį
Lektoriai turi privilegiją dalytis Dievo žodžiu su susirinkimu. Reikalingas Dievo žodžio garbingumo ir lektoriaus pareigų svarbos suvokimas, todėl lektoriai turėtų siekti išmokti kaip galima geriau skaityti ir skelbti Dievo žodį, kad tie, kurie jo klausys, jį aiškiai girdėtų ir suvoktų (plg. CE 32).
AKOLITAS
Akolitais (lot. acolythus, gr. ἀκόλουθος – neatskiriamas palydovas, pagalbininkas) vadinami diakonų pagalbininkai. Ši pareigybė rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėta III amžiaus viduryje, tačiau tikėtina, kad ji jau buvo II amžiuje, tačiau tik Romos ir Šiaurės Afrikos bažnyčiose.
1. Akolito pareigos
Procesijos metu link altoriaus (nesant diakono) akolitas gali nešti Evangelijų knygą, kryžių, žvakes, smilkytuvą, taip pat ekstraordinariniu atveju dalyti tikintiesiems šventąją Komuniją. Be to, ypatingais atvejais akolitas yra atsakingas išstatyti Švenčiausiąją Eucharistiją viešam garbinimui tikintiesiems ir adoruoti, tačiau ne suteikti palaiminimą Švenčiausiuoju Sakramentu (plg. CE 28, 808). Tačiau iš visų akolito pareigų, labiausiai išsiskiria viena, nurodyta Vyskupų Ceremoniale: „Tam, kad akolitas galėtų garbingai vykdyti savo pareigas, kaskart Eucharistijoje turi dalyvauti su vis didesniu atsidavimu ir žinių gilinimu. Taip pat būtina suprasti savo veiksmų prasmę ir būti už juos atsakingam, idant galėtų kasdien paaukoti save Dievui ir rūpintis ne tik mistiniu Kristaus kūnu – Dievo Tauta, tačiau ir silpnaisiais bei ligoniais“ (CE 29).
2. Akolito dalyvavimas procesijoje, šv. Mišių ir didesnių liturgijų metu
Iškilmingu būdu einant švęsti Eucharistijos, akolitai neša smilkytuvą, kryžių ir bent dvi žvakes šalia jo. Tuomet seka kiti patarnautojai ir seminaristai. Kiti procesijos dalyviai susirikiuoja įprastu būdu: diakonas, nešantis Evangelijų knygą, kiti diakonai, kunigai, vyskupas ir akolitai knygai, mitrai bei pastoralui. Jei reikia, atėjus prie altoriaus, prieš pastarojo smilkymą, akolitas įberia į smilkytuvą smilkalų (plg. CE 128).
Pradedant Gavėnią, Pelenų Trečiadienį, pelenus vyskupo pašventinimui atneša akolitas. Taip pat ir Velyknakčio pamaldose, ugnies šventinimo metu, Velykinės žvakės prinešimas prie celebranto priklauso akolito kompetencijai (plg. CE 307). Po žvakės pašventinimo, vyskupas beria į smilkytuvą smilkalus, o diakonas atitinkamai paima Velykų žvakę iš akolito.
Akolitas gali atlikti įvairių rūšių pareigas; daugelis iš jų gali atsirasti tuo pačiu metu. Jei yra vienas akolitas, jis tūrėtų atlikti svarbiausias, o kitas paskirstyti kitiems patarnautojams.
Aukos liturgijoje, Atnašavimo metu, akolitas arba, nesant jo, kitas patarnautojas padeda ant altoriaus korporalą, purifikatorių, taurę ir mišiolą. Diakonas, jei jo nėra – kunigas, padedamas akolito arba kito patarnautojo, priima tikinčiųjų aukas. Jei smilkoma, paduoda kunigui smilkytuvą ir asistuoja, smilkant atnašas, kryžių ir altorių. Po to smilko celebrantą ir bendruomenę.
Akolitas, jei reikia, ekstraordinariniu būdu gali padėti žmonėms padalyti šv. Komuniją, arba, jei, nesant diakono, Švč. Sakramentas tikintiesiems teikiamas abiem pavidalais, palaikyti šalia kunigo taurę. Akolitas, kai Šv. Komunija išdalinta, padeda kunigui ar diakonui išvalyti ir sutvarkyti šventuosius liturginius indus. Jei nėra diakono, akolitas vykdo šventųjų liturginių indų išvalymą ir sutvarkymą kaip įprasta (plg. CE 191-192). Tai, kas lieka po Šv. Komunijos, Kristaus Kraujas, suvartojamas prie altoriaus kunigo, diakono arba akolito ir tuomet, įprastu būdu yra išvalomi ir sutvarkomi šventieji indai (plg. CE 284).
Šv. Mišių metu <…> akolitas turi būti tokioje vietoje, kad prireikus galėtų padėti celebrantui (plg. BRMN 116).
