Mons. dr. Algirdas Jurevičius
Romos Katalikų Bažnyčios šventųjų kalendoriuje turime bemaž keturiasdešimt diakonų. Kai kurie iš jų kaip šventieji yra labiau žinomi, bet kad jie dar ir diakonai – naujiena, kiti – visiškai negirdėti. Toliau aptarsime labiausiai žinomus šventuosius diakonus.
I. Biblijos šventieji diakonai
Naujajame Testamente, kalbant apie diakonus, išlieka daug paslaptingumo: kartais diakonais vadinami tie, kurie tokiais nebuvo (pvz., Kanos vestuvėse diakonais vadinami tarnai (Jn 2, 5)), o tuos, kurie pagal tarnybos pobūdį buvo diakonais (pvz., septyni vyrai, minimi Apd 6), niekur šiuo titulu nėra vadinami. Pirmiausiai į mūsų akiratį pirmiausia patenka šv. Steponas ir šv. Pilypas.
1. Šv. Steponas – pirmasis kankinys, priklausęs Septynetui. Jie visi buvo bendruomenės išrinkti ir apaštalų malda bei rankų uždėjimu paskirti tarnauti prie stalų (plg. Apd 6, 1–6). Netrukus paaiškėja, jog Steponas pagarsėjo stebuklingais ženklais ir Šventosios Dvasios įkvėptu pamokslavimu, kuriam niekas negalėjo atsispirti. Apd 7 pristato ilgą Stepono kalbą prieš aukščiausiojo teismo tarybą ir aprašo jo kankinystę, kuriai pritarė ir išnaikinti Bažnyčią siekęs Saulius (vėliau – apaštalas Paulius). Steponas yra pirmasis Bažnyčios kankinys, o jo kankinystė pristatoma atskleidžiant prasminį panašumą su Kristaus mirtimi ant kryžiaus.
Šv. Steponą Bažnyčia mini gruodžio 26 d.
2. Šv. Pilypas taip pat priklausė Septynetui, tačiau jis labiau pagarsėjo ne tarnaudamas prie stalų, o keliaudamas ir skelbdamas Evangeliją Samarijoje. Viešpats jo veiklą patvirtino gausiais ženklais bei stebuklais. Įtikėjusiuosius Pilypas krikštijo „Jėzaus vardu“ (Apd 8, 16), tačiau negalėjo jiems suteikti Šventosios Dvasios (Sutvirtinimo), todėl iš Jeruzalės į Samariją vyko apaštalai Petras ir Jonas suteikti Šventąją Dvasią. Prie žymiausių Pilypo veiklos vaisių priskirtini Simono burtininko ir Etiopijos didžiūno atsivertimas. Pilypo evangelizacinė veikla aprašyta Apd 8. Apd 21, 8–9 mini, jog Pilypas turėjo keturias netekėjusias dukteris, kurios buvo pranašės, o pats Pilypas vadinamas evangelistu.
Šv. Pilypas savo gyvenime įkūnija evangelizaciją, apaštalavimą ir šeimą. Liturgijoje Pilypo minėjimas yra sunykęs, tačiau anksčiau jis buvo minimas birželio 6 d.
II. Romos diakonai
Roma nuo pat krikščionybės pradžios buvo ne tik svarbus politinis centras, bet ir svarbiausias Bažnyčios tapatumo ir tikrumo garantas. Ilgą laiką diakonų skaičius Romoje buvo apribotas Septynetu, todėl diakonus visi pažinojo, jais pasitikėjo ir juos gerbė. Diakonai savo ruožtu pasižymėjo ištikimybe Bažnyčiai.
1. Šv. Laurynas – vargšų mylėtojas. Diakonas Laurynas – žinomiausias Romos diakonas. Iš Ispanijos kilęs Laurynas Romoje buvo pop. Siksto II diakonas. 258 m., imperatoriaus Valerijono persekiojimo laikais, popiežius buvo suimtas, o prieš jam įvykdant mirties nuosprendį, jis patikėjo Laurynui išdalyti bendruomenės turtą vargšams. Imperatorius liepė Laurynui atiduoti bendruomenės turtus. Diakonas stojo priešais imperatorių su būriu luošų, neregių, ligonių bei vargšų sakydamas: „Štai tie Bažnyčios turtai!“.
Už akiplėšiškumą imperatorius liepė Lauryną žiauriai kankinti ir galiausiai paguldytą ant grotų iškelti virš degančio laužo. Pasakojama, kad Laurynas net ir tuomet neprarado humoro jausmo: „Šis šonas jau iškepęs, apverskite mane ant kito“. Mirdamas šv. Laurynas meldėsi už Romos miestą, todėl vien tik Romos mieste jam dedikuotos trisdešimt keturios bažnyčios. Antrojo pasaulinio karo metais šv. Lauryno bažnyčia (Campo Verano) buvo vienintelė Romos bažnyčia, nukentėjusi nuo bombardavimo. Krikščionys tai suprato kaip ženklą, kad šv. Laurynas – Romos miesto globėjas – prisiėmė tai, kas grėsė visam miestui.
Šv. Lauryną Bažnyčia mini rugpjūčio 10 d.
2. Felicisimas (Felicissimus), kaip ir šv. Laurynas, buvo pop. Siksto II diakonas. Kartu su diakonu Agapitu jis buvo suimtas ir nukirsdintas. 1927 m. buvo atrastas abiejų diakonų antkapis su užrašais. Felicisimas liturgijoje minimas rugpjūčio 7 d.
3. Kitų Romos šventųjų diakonų (Agapitus, Praetextatus, Sinnus, Marcellus, Cyriacus) veikla yra mažiau žinoma, o žinios apie juos – gan kuklios.
III. Persijos diakonai
Persija IV–V a. buvo vadinama didžiulė teritorija, apimanti rytinę Sirijos dalį, taip pat dalį Armėnijos, Centrinę Aziją iki Mesopotamijos ir Babilonijos. Persijos karalius Saporas (IV a.) pradėjo žiaurius krikščionių persekiojimus.
1. Diakonas Aithilahas, garsėjęs išsimokslinimu ir iškalba, buvo suimtas ir įkalintas apie 380 m. karaliaus Saporo persekiojimo metu. Atsisakęs garbinti saulę, diakonas keletą savaičių buvo žiauriai kankinamas: jo kūną kankintojai tąsė keturiomis kryptimis. Galiausiai kankintojai privertė nuo persekiojimo palūžusius krikščionis diakoną užmėtyti akmenimis. Aithilahas yra vienintelis diakonas, kankinystę patyręs iš savo bendruomenės narių. Diakoną Aithilahą Bažnyčia mini balandžio 22 d.
2. Diakonas Sina buvo suimtas 341 m., vos pradėjus karaliauti Saporui, kartu su vyskupu bei kunigu. Jis buvo atiduotas į kareivių rankas, kurie jį užmėtė akmenimis. Šv. Sina liturgijoje minimas balandžio 22 d.
3. Kitų šventųjų Persijos diakonų (Benjamino, Barhadbesciabo, Luko) gyvenimai taip pat buvo paženklinti kankinystės vainiku, o jie patys paskelbti šventaisiais.
IV. Pietų Europos kraštų šventieji diakonai
Europoje suklestėjusi krikščionybė davė daug šventųjų, tarp kurių sutinkame ir diakonų. Štai diakonas Vincentas iš Valencijos 304 m. buvo suimtas kartu su savo vyskupu Valerijumi iš Saragosos ir žiauriai kankinamas. Anot tradicijos, kankinystės metu jį guodė angelas. Šventųjų gyvenimo tyrinėtojai teigia, kad diakonas Vincentas artimo meilės ir tarnavimo darbams pažadino kitus du šventuosius Vincentus – Paulietį ir Palotti. Diakoną Vincentą Bažnyčia mini sausio 22 dieną.
Prancūzijoje žinomas šv. Polikarpo mokinys diakonas Thyrsas, kuris II a. pabaigoje kartu su kunigu buvo paties Polikarpo pasiųstas misijoms į Galiją. Misijos nepavyko, o Thyrsas buvo nukankintas prie Autun vietovės. Bažnyčia šv. Thyrsą mini rugsėjo 24 d.
Ispanijoje prisimenamas iš Palestinos kilęs diakonas šv. Jurgis (Georg Sabbaites). Iš pradžių jis gyveno Sabas vienuolyne prie Jeruzalės ir garsėjo mokytumu: žinojo graikų, lotynų ir arabų kalbas. Rinkdamas vienuolynui išmaldą, šv. Jurgis atvyko į Saracėnų valdomą Ispaniją. 852 m. liepos 27 d. kartu su dviem krikščionių šeimomis jis buvo suimtas dėl tariamo piktžodžiavimo prieš Muhamedą, įkalintas ir nukankintas. Šv. Jurgis garsėjo kaip šeimų sielovadininkas: mirdamas jis stiprino krikščioniškas šeimas.
Ispanijoje žinomas ir diakonas šv. Sisenandas, išsilavinęs teologas. 851 m. liepos 16 d. jis buvo persekiotojų suimtas ir aikštėje nukirsdintas. Mačiusieji paliudijo, su kokiu džiaugsmu šventasis diakonas prisiėmė kankinystę.
Anglosaksiškuose kraštuose žinomas diakonas šv. Otgeris, apie 700 metus veikęs Maas žemėje. Jo kapas yra Odilijos kalne prie Roermond. Kitas diakonas – šv. Muno. Jis buvo atsiskyrėlis, plėšikų apiplėštas ir nužudytas apie 650 metus.
Diakono šv. Marino vardas žinomas visame pasaulyje. Tai vienos mažiausių pasaulio valstybių ir pačios seniausios konstitucinės Respublikos San Marino įkūrėjas. Marinas gyveno Rimini mieste ir vertėsi akmenskaldyste. Vėliau jis pasitraukė į kalnus, tapo atsiskyrėliu ir buvo pašventintas diakonu. Apie 301 m. aplink jo kuklų atsiskyrėlišką būstą įsikūrė daugiau jo sekėjų, ir tai tapo San Marino Respublikos pradžia. Bažnyčia šv. Marino mini rugsėjo 3 d.
Antrojoje pirmojo tūkstantmečio pusėje pastovus diakonatas kaip hierarchinis laipsnis praktiškai buvo išnykęs. Visą gyvenimą būti diakonu buvo lyginama su egzotiniu nuotykiu, o diakono titulas „prilipdavo“ prie asmens tarsi pavardė. Iš to laikmečio žinome šv. Paulių Diakoną [Paulus Diaconus]. Jis gimė apie 720 m. ir buvo benediktinų vienuolis Montekasine. Garsėjo savo mokytumu, todėl nuo 782 m. imperatorius Karolis Didysis pakvietė jį į rūmų mokyklą. Šv. Paulius Diakonas buvo gerbiamas kaip teologas, liturgijos žinovas, istorikas ir poetas. Žymiausias jo veikalas – „Langobardų istorija“. Mirė Paulius Diakonas 799 m. Montekasine. Bažnyčia šv. Paulių Diakoną mini balandžio 13 d.
Neįprastų idėjų kupinas iš langobardų kilęs diakonas šv. Arialdas iš Como priklausė XI a. paplitusiam judėjimui, trokštančiam Bažnyčios reformos. 1056 m. tapęs Varėzės miesto diakonu, šv. Arialdas pamoksluose kritikavo pašlijusią Bažnyčios drausmę, simoniją ir kitas to meto ydas, o taip pat smerkė imperatoriaus kišimąsi į Bažnyčios vidaus reikalus. Arialdas gynė kunigų celibatą, propagavo neturtą ir siekė, kad sielovadininkai praktikuotų vita communis. Dėl radikalaus sekimo Evangelija 1066 m. tapo kankiniu. Bažnyčia šv. Arialdą mini birželio 27 d.
Diakonas šv. Sekundelius [Secundellus] buvo VI a. anachoretas Vindonite saloje, prie Nantes. Gyvendamas atsiskyrėliškai, jis patyrė daug pagundų bei piktojo puolimų, bet pokalbis su dvasios tėvu Friariu [Friarius] dvasiniame gyvenime jam suteikdavo tikrumo. Diakonas šv. Sekundelius gyveno atsiskyrėliškai neramiais ir karingais Merovingų laikais, rūpindamasis vien dvasiniu gyvenimu. Bažnyčia jį mini rugpjūčio 1 d.
Diakonas šv. Avertinas, regulinis gilbertinų ordino kanauninkas ir Kenterberio arkivyskupo šv. Tomo Beketo sekretorius, buvo įtakinga XII a. asmenybė. Jis ištikimai tarnavo šv. Tomui Beketui tremtyje ir buvo jo kankinystės Kenterberio katedroje liudininkas. Diakonas šv. Avertinas mirė netoli Paryžiaus 1189 m., tarnaudamas vargšams ir ligoniams. Bažnyčia šv. Avertiną mini gegužės 5 d.
V. Šventųjų diakonų veikla vokiškoje erdvėje
Valstybė, kurią šiandien vadiname Vokietija, žvelgiant į dviejų tūkstantmečių istoriją, atsirado palyginti neseniai. Vien tai, kad vokiškai kalbančios valstybės yra Austrija ir iš dalies Šveicarija, rodo, jog iki šių valstybių susikūrimo germanų genčių geografinis išsidėstymas atrodė kitaip. Pažvelkime į kelis šventuosius diakonus, kurie yra tiesiogiai susiję su vokiškai kalbančiais kraštais.
1. Šv. Totnan Viurcburgietis [Würzburg] buvo misionierius, atkeliavęs iš Airijos kartu su vienuoliu šv. Kilianu bei kunigu Kolomanu ir apsigyvenęs Viurcburgo apylinkėse. Misionieriams lankantis Romoje, pop. Kononas įšventino šv. Kilianą vyskupu ir visus tris pasiuntė misionieriauti tarp germanų. Jiems ypač gerai sekėsi Tiuringijos ir Frankų žemėse: netgi pavyko į krikščionybę patraukti hercogą Gosbertą, kuris gyveno neteisėtoje santuokoje su savo svaine Gailana. 688 m. liepos 8 d. Gailana inicijavo vyskupo Kiliano ir diakono Totnano nužudymą. Bažnyčia šv. Totnaną mini liepos 8 dieną: tai diena, kai šv. Totnanas, gindamas santuokos šventumą, buvo nukankintas.
2. Šv. Deklanas Freizingietis [Declanus, o taip pat ir Theclanus] priklausė misionierių grupei, kuri VIII amžiuje atvyko iš Škotijos ir apsigyveno Freizingo [Freising] apylinkėse. Istorija neišsaugojo daugiau patikimų žinių apie šį diakoną, tačiau akivaizdu, kad jis tarnavo, stiprindamas tikėjimą neseniai krikščionybę priėmusioje tautoje. Jo relikvijos buvo saugomos Neustift bažnyčioje Freizinge, tačiau Trisdešimtmečio karo metu (1618–1648) pražuvo.
Bažnyčia šv. Deklaną mini gruodžio 1 d.
3. Šv. Anianas. Anot legendos, du vienuoliai – Anianas ir Marinas [Anianus et Marinus] – 655 m. atvyko į Romą, kur pop. Eugenijaus buvo svetingai priimti. Marinas buvo pašventintas vyskupu, o Anianas – diakonu. Abu buvo išsiųsti į misijas ir apsigyveno Bavarijos Bad Aibling vietovėje. Apie 697 m. prie Irschenbergo jie buvo vandalų užpulti, nužudyti ir sudeginti. Bažnyčia šv. Anianą mini lapkričio 15 d.
4. Šv. Bernardas Mentonietis. Daugelis tautų gali savintis arkidiakoną šv. Bernardą Mentonietį [Bernhard von Menthone]. Jis galėtų būti pavadintas prancūzu, savojiečiu, italu, lombardu, šveicaru, nors buvo vokiškai kalbančių kraštų žmogus. Jis dar yra vadinamas ir Bernardu Aostiečiu [Bernhard von Aosta]. Jo vardu Alpėse yra pavadintas buvęs Jupiterio kalnas [Mons Jovis], o taip pat ir šunų rūšis. Šv. Bernardą Mentonietį savo globėju buvo pasirinkęs šv. Bernardas Klervietis.
Šv. Bernardas Mentonietis gimė apie 966 m. Mentono pilyje, riterio šeimoje. Jis studijavo filosofiją ir teisę Paryžiuje. Anot legendos, tėvas jį norėjo apvesdinti, tačiau šiam nesutikus, liepė jį įkalinti pilies bokšte. Bernardui pavyko pabėgti į Aostą, kur jis tapo arkidiakonu. Matydamas, kad Alpių kalnų gyventojai dar praktikuoja pagonybę, Bernardas Mentonietis pasišventė jų evangelizacijai. Bernardo pamokslai daugeliui padėjo atsiversti į krikščionybę. 973 m. prie labai pavojingos Jupiterio kalno perėjos jis įkūrė vienuolyną, kuris priglausdavo sušalusius ir susižeidusius kalnų keliautojus. Nuo XVII a. Bernardo įkurtieji vienuoliai kalnuose gelbėti paklydusius keliautojus pasitelkė specialiai tam parengtus šunis, kurie buvo pavadinti šv. Bernardo vardu – senbernarai.
Šv. Bernardas mirė 1005 m. Novaroje, būdamas 85 m. amžiaus. Bažnyčia savo liturgijoje jį mini birželio 15 d.
5. Šv. Mainulfas Paderbornietis. Iš Saksonijos diduomenės kilęs diakonas šv. Mainulfas Paderbornietis (Meinulf von Paderborn) gimė apie 793 m. ir buvo imperatoriaus Karolio Didžiojo krikštasūnis. Tapęs Paderborno arkidiakonu, jis savo turtus panaudojo moterų vienuolynui Bedekene (Böddeken) steigti, o taip pat labai rūpinosi liaudies švietimu bei mokslinimu. Mirė apie 847 m. Bedekene, todėl kartais vadinamas šv. Mainulfu Bedekeniečiu. Nuo 1803 m. šv. Mainulfas relikvijos saugomos Busdorfo bažnyčioje Paderborne. Bažnyčia šv. Mainulfą mini spalio 5 d.
6. Kiti šventi diakonai. Vokiškai kalbančiųjų kraštų teritorijoje veikė ir daugiau Bažnyčios paskelbtų šventaisiais diakonų, apie kuriuos žinių beveik neišliko arba labai mažai išliko, pvz., šv. Maimelfas Mindenietis (Meimelph von Minden) buvo IX a. diakonas Mindeno bažnyčioje, bet daugiau duomenų apie jo gyvenimą neturime.
Apie šventąjį diakoną Ulrichą Celietį (Ulrich von Zell) žinome kiek daugiau. Jis gimė 1029 m. ir buvo archidiakonu Freizinge. Išsižadėjęs savo kaip Bažnyčios tarnautojo beneficijų dalies, tapo vienuoliu Kliuni (Cluny) vienuolyne ir buvo vienas iš pagrindinių vadinamos Kliuni reformos šalininkų ir vykdytojų, todėl kartais jis dar vadinamas ir Ulrichu Kliuniečiu. Ulrichas Celietis buvo diakonas ir Bažnyčios atnaujintojas. Praradęs regėjimą, jis mirė 1093 m. liepos 14 d., todėl ir Bažnyčia liturgijoje jį mini liepos 14 d.
Iš kilmingos šeimos kilęs arkidiakonas Eberhardas Volfegietis (Eberhard von Wolfegg) gyveno ir veikė XII a. Jis buvo premonstraterių vienuolis, o jo gyvenimą ženklino nuolankumas, pamaldumas ir artimo meilė. Pasakojama, kad Eberhardo Volfegiečio palaiminti ligoniai atgaudavo sveikatą. Mirė jis 1183 m. Obermachtale. Jau 1204 m. Eberhardo Volfegiečio žemiškieji palaikai buvo iškelti į altoriaus garbę, o tai pagal to meto bažnytinę tradiciją reiškė tą patį, kaip paskelbti palaimintuoju, todėl jis ir tituluojamas palaimintuoju.
Eberhardą Volfegietį Bažnyčia mini balandžio 17 d.
VI. Žinomi šventieji, bet pamiršti kaip diakonai
Bažnyčios istorijoje tarp šventųjų yra du diakonai, kurių vardai žinomi ne tik krikščionims, bet tai, kad jie buvo diakonai – pamiršta. Tai – Efremas Sirietis ir Pranciškus Asyžietis.
1. Efremas Sirietis – Šventojos Dvasios Arfa. Diakono ir Bažnyčios mokytojo šv. Efremo gyvenimas buvo paženklintas dideliu vargu. Dėl politinių neramumų jis buvo išvarytas iš savo krašto, jam teko patirti pabėgėlio dalią.
Šv. Efremas, iškiliausias Edesos teologinės mokyklos atstovas, gimė apie 306 m. Nisibio mieste (šiandien Turkijos teritorija). Vieni šaltiniai mini, kad jo tėvas buvo pagonių kunigas, o kiti tvirtina, kad jis išaugo krikščioniškoje šeimoje. Efremo mokytojai buvo Nisibio vyskupas Jokūbas ir vyskupas Vologesis. Abu jie puikiai suderino žinias ir asketinį gyvenimo būdą. Sulaukęs 18 metų amžiaus, Efremas buvo pakrikštytas, o apie 336 m. įšventintas diakonu ir paskirtas tikėjimo mokytoju Nisibyje. 363 m. persams užėmus Nisibį, Efremas kartu su kitais krikščionimis apleido miestą ir apsigyveno kaip atsiskyrėlis prie Romos imperijai priklausančio Edesos miesto. Garsas apie jo pamaldumą ir išmintį sklido greitai, todėl apie jį būrėsi būrys mokinių. Tuo metu pabėgėliai iš persų užimtos teritorijos buvo praminti persais, todėl su Efremo veikla susijęs taip vadinamos Persų mokyklos atsiradimas. Tiesa, nėra iki galo aišku, ar pats Efremas įkūrė mokyklą, ar dėl jo veiklos Edesos mokykla išgyveno pakilimą. Iki pat savo mirties (373 m.), Efraimas gyveno kaip atsiskyrėlis, pasišventęs maldai, Švento Rašto studijoms, pamokslavimui ir kūrybai. Jis parašė teologinės poezijos darbus, išgarsinusius jį visame krikščioniškajame pasaulyje: paprastas, tačiau grakščias eiles buvo lengva pritaikyti bendruomeninėms giesmėms, kurias Vakaruose kūrė ir skleidė šv. Ambraziejus, o Rytuose Diodoras Antiochietis.
Šv. Efremas žinomas kaip Marijos dainius. Jis Dievo Motinai dedikavo apie dvidešimt teologiškai brandžių, susižavėjimu bei meile persmelktų himnų. Dėl savo kūrybos lyriškumo buvo vadinamas Šventosios Dvasios Arfa, t. y. žmogumi, kuris pilnai leidžia Šventajai Dvasiai skambėti savo gyvenime. Apie šv. Efremą pasakojama, kad kartą jo paklausė, ar galima jį būtų vadinti Monsinjoru. Į tai jis atsakęs: „Diakono nereikia vadinti Monsinjoru, nes Diakono titulas yra aukštesnis!“
Šv. Efremas mirė 373 m., o Bažnyčia jo nepamiršta iki šių dienų: liturgijoje tebegiedami jo sukurti himnai. Jis garbinamas kaip šventasis tiek tarp ortodoksų, tiek katalikų. 1920 m. popiežius Benediktas XV šv. Efremas paskelbė Bažnyčios mokytoju. Katalikų Bažnyčios liturginiame kalendoriuje šv. Efremas minimas birželio 9 d.
2. Šv. Pranciškus Asyžietis – mažutėlių draugas. Retas kuris žino ir dažnai nustemba, sužinoję, kad vienas populiariausių šventųjų – šv. Pranciškus Asyžietis (1182–1226) buvo diakonas. Neabejotina, kad šv. Pranciškus šv. Mišiose patarnaudavo apsivilkęs Dalmatika, skelbė Dievo Žodį pamokslaudamas. Klausimas, kodėl jis tapo ne kunigu, bet „tik“ diakonu, jau gan anksti daugeliui nedavė ramybės. Kadangi tuomet buvo neįprasta visą gyvenimą likti diakonu, šventojo gyvenimo komentatoriai paprastai aiškindavo, jog Pranciškus iš didžio nusižeminimo ir dievobaimingumo nesiryžo siekti kunigystės, tačiau šis motyvas tikrai nebuvo lemiamas. Šv. Pranciškaus nenorą priimti kunigo šventimus galima aiškinti sąmoningu jo diakonystės pasirinkimu, siekiant ypatingu būdu susivienyti su Kristumi, tarnaujančiu Dievo tarnu. Diakonatas jam reiškė ne vien „tik“ kažką menkesnio kunigystės atžvilgiu, bet visiškai garbingą, pilnatvišką bažnytinę tarnystę. Tradiciją, kuri skleidžia, kad šv. Pranciškus netapo kunigu labiausiai iš nusižeminimo ir baimingos pagarbos, daug priežasčių verčia laikyti vėlesnių laikų išradimu. Pranciškus buvo apmąstęs diakonatą, ir būtent tie apmąstymai paskatino jį siekti šito, o ne kurio kito šventimų laipsnio ir juo apsiriboti. Šv. Pranciškui buvo būdinga aiški diakoninė sąmonė, stebėtinai ryškiai atsispindinti jo raštuose.
Pranciškaus laikais diakonatas buvo suvokiamas ne tik kaip pereinamasis laiptelis link kunigystės, bet ir kaip išskirtinai liturginė tarnyba, bet jo diakonatas reiškėsi ir už griežtai liturginės srities ribų, pirmiausia – brolišku tarnavimu kasdienybėje. Tarnavimą Pranciškus suvokė plačiau, ne vien kaip liturginę tarnystę. Jis visiškai sąmoningai troško būti Dievo ir žmonių (bei kūrinijos) diakonas ir sakramentinis tarnaujančio Viešpaties atstovas. Pats Pranciškus laikė save diakonu par excellence ir kiekviename ligonyje įžvelgdavo kenčiantį ir nukryžiuotą Kristų. Tai sakramentiškai papildė ir pagilino jo kaip mažesniojo brolio asmeninį pašaukimą, kurį Pranciškus pavyzdingai įgyvendino kaip diakoninę egzistenciją, kaip gyvenimo diakonatą. Savo diakoniją jis suvokė kaip nuolankų tarnavimą kenčiančiam žmogui, kaip pirmenybę vargšams. Ne tiek liturgijoje, kiek kasdienybėje jo diakoniška tarnystė „slėpiningai“ reiškėsi kukliu buvimu mažesniuoju broliu, servus omnium egzistencija, ir pirmiausia tarnavimu broliams.
Šv. Pranciškaus diakoninis dvasingumas ir šiandien laikomas esmingai svarbiu diakonatui. Pirmųjų diakonato būrelių (1951 m.) pirmtakai pranciškoniškąją laikyseną iškėlė kaip siektiną idealą. Lotynų Amerikos teologai šv. Pranciškų Asyžietį paskelbė pasirinkimo būti vargšų pusėje globėju.
Bažnyčia šį iškilų diakoną mini spalio 4 d.
VII. Visi į šventumą!
Bažnyčioje šventųjų sąrašai nuolat pasipildo ir niekada neišreiškia pilnatvės. Tik Viešpats, neturėdamas jokių sąrašų, žino tikslų šventųjų skaičių.
Bažnyčia visus savo tikinčiuosius kviečia tapti šventais. Tam nebūtina užsidaryti į vienuolyną ar tapti dvasininku, nutolti nuo savo pareigų, kasdienių darbų ar šeimos. Svarbu būti ten, kur esi, ir savo gyvenimu, atsiliepiant į Dievo valią, pašventinti aplinką. Ne aplinka pašventina žmogų, bet žmogus įneša daugiau evangelinės dvasios į savo aplinką.
Daugiau kaip tūkstantį metų Bažnyčioje vyravo įsitikinimas, kad dvasinio luomo žmonės siekia šventumo vykdydami savo pareigas, o šeimos žmonės – pagal Dievo valią atlikdami šeimos tėvų pareigas. Bažnyčioje atkūrus nuolatinį diakonatą ši taisyklės lyg ir neteko galios, nes vedęs nuolatinis diakonas keliauja išganymo keliu tuo pačiu būdamas ir šeimoje, ir priklausydamas dvasininkų luomui. Toks šventumo siekimo būdas yra palyginti gan naujas, todėl dar reikės laiko, kol duos gausių šventumo vaisių.
LITERATŪRA:
1. Piero Lazzarin, Šventųjų knyga, Vilnius 2011.
2. http://www.heiligenlexikon.de/
3. Theodor Schnitzler, Die heiligen Diakone, in: Josef G. Plöger, Hermann J. Weber, Der Diakon. Wiederentdeckung und Erneuerung seines Dienster, Freiburg in Breisgau 1980.
