Diakono liturginiai drabužiai
I. Alba
Alba – bendras Vakarų Bažnyčios bet kurio laipsnio patarnautojų (čia kalbama apie vyskupus, kunigus ir diakonus) liturginis, ilgas, baltos drobės, siekiantis kojas ir visiškai dengiantis įprastus rūbus, drabužis per juosmenį sujuosiamas juosta, pagaminta iš to paties audinio kaip ir alba ar vytos virvės, jei nėra pasiūtas taip, kad nereikėtų sujuosti per liemenį. Alba simbolizuoja Krikštu gautą naują gyvenimą – „apsivilkimą Kristumi“.
Jis – visų krikščionių krikšto valandą gautas rūbas.
II. Stula
Stula – pagrindinis Vakarų Bažnyčios diakono liturginis drabužis. Stula (lot. stola – ilgas drabužis), Rytų Bažnyčiose vadinamas orarion (gr. ὀράριον, lot. orare – melstis) – liturginės spalvos (aukso, baltos, žalios, raudonos, violetinės, rožinės ar juodos) liturginiais simboliais dekoruota ilga juosta. Vakarų Bažnyčioje stula dėvima ant kairiojo peties, jos galus, dešinėje kūno pusėje, žemiau juosmens, susegant. Rytų Bažnyčiose stula (orarion) dėvima ant kairiojo peties, o jos galai laisvai krinta žemyn.
Diakono dėvimos stulos (orarion) simbolika labai iškalbinga. Ji primena Kristaus saldų jungą ir lengvą naštą (plg. Mt 10, 30), simbolizuoja nemirtingumo rūbą (malda dedantis stulą – Duok man, Viešpatie, nemirtingumo rūbą, kurį praradau dėl pirmųjų tėvų prasižengimo, ir nors nevertas artinuosi prie Tavo šventosios paslapties, tenusipelnau amžinąjį džiaugsmą), ji ir tarnybinio dalyvavimo Kristaus kunigystėje laipsnio (plg. KBK 1554) ženklas, reiškiantis, jog ją dėvintis asmuo turi teisę teikti Sakramentus, tačiau diakono dėvima ant kairiojo peties, nes jam rankos uždėtos ne kunigauti, o tarnauti (LG 29). Diakono dėvima stula (orarion) taip pat simbolizuoja angelo sparnus, nes diakonas liturgijoje patarnauja kunigui, kuris veikia in persona Christi, o tai reiškia ne Kristaus pavadavimą (iš popiežiaus Benedikto XVI katechezės apie kunigystę ir apie kunigo pašaukimą, paskelbtos 2010 m. balandžio 14 d. Kastelgondolfo rūmuose), bet jo veikimo sudabartinimą kunigo asmenyje, todėl diakonas liturgijos metu yra lyg angelas patarnaujantis Kristui.
III. Dalmatika
Dalmatika – iškilmingas kryžiaus formos liturginis drabužis su rankovėmis, kurį per pamaldas vilki Vakarų Bažnyčios diakonas ir ypatingomis progomis po arnotu gali vilkėti vyskupas (pvz. teikdamas kunigystės šventimus).
Išskleistos dalmatikos siluetas primena kryžių, o pagrindinis nugarą ir priekį puošiantis elementas – clavi juostelės anksčiau buvo tik raudonos arba purpurinės spalvos, IX a. pr. Rabanas Mauras šį rūbą laikė Kristaus kentėjimų ant kryžiaus alegorija ir teigė, jog rūbas ragina dvasininką pasiaukoti Dievui, o jo amžininkas Amalarijus Mecietis tuomet buvusias baltą dalmatikos ir raudoną juostelių spalvas laikė tyrumo ir meilės artimui simboliais. Vis dėlto pastaraisiais metais dalmatiką apsivilkdamas dvasininkas kalba džiaugsmą ir šventiškus jausmus akcentuojančias maldas, taigi ir rūbas laikomas šventiniu, išreiškiančiu iškilmingumą ir džiaugsmą.
