Vudro Vilsonas buvo prezidentu, žmonės į Čarlio Čaplino filmus važiavo fordu „Ts“, pirmasis pasaulinis karas ką tik baigėsi, kai 1918 m. lapkričio 21-ąją gimė diakonas Lawrence'as Girardas. Praėjus šimtmečiui po jo gimimo, pasaulis nesulėtėjo, nesulėtėjo ir jis, ar bent ne per daug kaip šimtamečiui žmogui.
Diakonas Girardas patarnauja aštuonioms Mišioms per savaitę šv. Sebastijono bažnyčioje, Dearborn Heights mieste, Mičigano valstijoje (JAV) - vienoms per dieną ir dviem sekmadieniais - skaito Evangeliją ir intencijas bei padeda dalinti Šventąją Komuniją. Pasak klebono Walterio Ptako, „nors jam ir 100, bet jis yra pilnas gyvenimo ir labai aktyvus“.
Šimtamečio tarnyba
Per sekmadienio vakaro Mišias judėdamas pirmyn atgal tarp zakristijos bažnyčios gale ir altoriaus, diakonas Girardas ėjo sparčiai. Po Mišių, paklaustas apie šimtamečio gyvumą, klebonas kun. Ptakas juokėsi - „turiu jį pagauti ir sakyti: ei, palauk! Šalia tavęs prastai atrodau! “. „Man 57 metai ir nespėju paskui jį.“
Be patarnavimo Mišioms, diakonas Girardas dalyvauja beveik kiekviename parapijos renginyje. „Jis visada judesyje, tikras liudytojas, ypač vyresnio amžiaus žmonėms“, - sakė kun. Ptakas „jis tiesiog skleidžia teigiamą dvasią ir eina į priekį, skelbdamas Evangeliją ir ja gyvendamas.“
Kiti taip pat pastebi diakono Girardo entuziastingą tarnystę. „Diakonas yra nuostabus, nuostabus žmogus“, - sakė parapijietis Ken Krach, kuris padeda zakristijoje po Mišių. „Jis yra labai greitas - visada ateina vienas pirmųjų - ir visada turi išminties žodžių. Jis yra labai įkvepiantis, maldingas, švelnus žmogus, o jo atmintis labai gera. “
Ankstyvasis gyvenimas
Prieš Mišias diakonas Girardas sulėtino tempą, kad papasakotų mums apie save. Jo gyvenimas prasidėjo Vindzoro mieste, Ontario provincijoje (Kanada). 1932 metais jis įgijo mokytojo specialybę, prisijungė prie Krikščionių brolijos religinės bendruomenės ir dirbo mokytoju jų mokyklose Toronte ir Monrealyje (Kanada). „Kai pajutau pašaukimą į vedybinį gyvenimą, palikau Krikščionių broliją ir 1947 m. persikėliau į Detroitą, Mičigano valstijoje (JAV), kur gyveno mano tėvai“, - aiškino jis.
Iš pradžių jis tęsė mokytojo darbą katalikiškose mokyklose, po to vėl pradėjo studijuoti, ir įgijo socialinio darbuotojo kvalifikaciją Wayne valstijos universitete Detroite, o vėliau - Detroito universiteto magistro laipsnį.
25 metus diakonas Girardas dirbo socialiniu darbuotoju Wayne County mieste, Mičigano valstijoje. Detroito Švenčiausiojo Atpirkėjo Bažnyčioje jis sutiko su savo žmona Jeaną, kuri dirbo valstybinės mokyklos mokytoja. Jie susituokė 1951 metais ir kartu pragyveno 60 metų, kol ji 2012 metais mirė sulaukus 93 metų amžiaus. Jiems gimė penki vaikai, kuriems šiandien nuo 58 iki 65 metų. Diakonas Girard dabar gyvena su savo dukra Clare. Trys iš jo vaikų gyvena pietryčių Mičigane, o vienas Otavoje (Kanada).
Nuolatinis diakonatas
1968 metais popiežiui Pauliui VI vėl atkūrus nuolatinį diakonatą Jungtinėse Amerikos Valstijose, Detroito arkivyskupija pradėjo diakonato programą 1971 metais. Ruoštis diakonatui Girardas pradėjo 1972 metais, o įšventintas buvo 1976 m. balandžio 25 d.
„Niekada nejaučiau pašaukimo būti kunigu, bet maniau, kad galėčiau panaudoti kai kuriuos savo talentus, kad pasitarnaučiau Bažnyčiai“, - sakė diakonas Girardas. Jis lankė ligonius Oakwood ligoninėje ir nešė jiems komuniją - ir netgi lankė ligonius namuose, kartais per dieną aplankydavo po 20 žmonių.
„Jie pasakojo man istorijas apie savo šeimas ir problemas“, - sakė jis. „Aš kalbėjau su jais apie Dievą ir meldžiausi kartu. Kartais turėdavau jiems patarti atlikti išpažintį. Tada sutardavau, kad ateitų kunigas, jis taip pat galėjo jiems suteikti ligonio sakramentą, jei jie to norėjo.”
Ilgo gyvenimo paslaptys
Kokia diakono Girard sveiko ir laimingo gyvenimo paslaptis? „Mano brangi žmona man padėjo ilgai gyventi“, - sakė jis. „Ir šeimoje turime gerų genų. Mano protėviai buvo iš Prancūzijos ir pabėgo nuo Prancūzijos revoliucijos. Jie numatė revoliuciją ir atvyko į Kanadą dėl religijos laisvės. “
Diakono Girardo tėvui buvo tik 65 metai, kai jis mirė nuo širdies priepuolio, nes reumatas pažeidė širdį. Jo motina gyveno 83 metus.
Senasis diakonas sakė, kad bando sveikai maitintis, kasdien išgeria po truputį vyno ir labai retai lankosi pas gydytojus. „Manau, būčiau buvęs dar sveikesnis, jei būčiau niekada nerūkęs“, - prisipažino jis. „Rūkiau apie 40 metų. Bandžiau mesti du kartus, bet tai truko tik kelias savaites. Galutinai mečiau, kai išėjau į pensiją, kai man buvo 62 metai. „Tada pagaliau nustojau pirkti cigaretes“, - sakė jis.
Viltys ateičiai
Diakonas Girardas nesijaudina dėl ateities, tiesiog patenkintas tuo ką daro. „Tikiuosi mirti susitaikęs su Bažnyčia ir šeima“, - sakė jis. „Patarnavimas prie altoriaus per Mišias, man padeda melstis. Manau, kad padedu kunigui skaitydamas skaitinius ir dalindamas komuniją.” Savo paties santykius su Dievu jis stiprina skaitydamas šv. Raštą ir eidamas išpažinties. „Tai suartina mus su Dievu“, - sako jis.
Ar 100 metų amžiaus diakonas Girardas galvoja apie greitą susitikimą su Dievu? „Neskiriu laiko nerimavimui dėl mirties“, - sakė jis. “Nebijau. Negalvoju daug apie tai, kaip aš mirsiu, bet nemanau, kad tai bus automobilio avarijoje, nes prieš dvejus metus nustojau vairuoti. Automobilis sugedo, ir smagu turėti vaikų, kurie mane paveža šen bei ten.”
Kol po Mišių nusirenginėjo liturginius drabužius, diakonas Girardas paaiškino, kad po daugiau nei 40 metų tarnystės, jis vis dar nekantriai laukia, kai patarnaus prie altoriaus. „Kol aš eisiu į Mišias, tol norėsiu tarnauti“, - pasakė diakonas Girardas. „Nors ir esu lėtesnis, bet man patinka padėti kunigui per Mišias. Esu pats laimingiausias, kai galiu padėti.“
National catholic register / Patti Armstrong