<...>
2 klausimas – Roberto Crespi, nuolatinis diakonas
Labas rytas, Jūsų Šventenybe. Aš esu Roberto, nuolatinis diakonas. Diakonatas mūsų dvasininkijoje atsirado 1990 m.; šiuo metu darbuojasi 143 diakonai. Tai nėra didelis skaičius, bet jis svarbus. Esame vyrai, visiškai išgyvenantys savo pašaukimą santuokoje arba celibate, taip pat mes visavertiškai gyvename darbo ir profesijų pasaulyje. Tokiu būdu nešame dvasininkiją į šeimų bei darbo pasaulį, nešame ne tik grožio patirties dimensijas, bet ir vargą, o kartais net kančią. Taigi, klausiame Jūsų: koks yra mūsų kaip diakonų vaidmuo, suteikiant Bažnyčios veidui formą, kuri būtų nuolanki, nesavanaudiška, palaiminta, kokią mes jaučiame širdyse, ir apie kurią Jūs dažnai kalbate? Ačiū už Jūsų dėmesį ir pažadame už Jus melstis. Kartu melsis ir mūsų žmonos bei šeimos.
Popiežius Pranciškus:
Ačiū. Jūs, diakonai, galite labai daug duoti. Kunigijoje jūs esate balsas, autoritetingai parodantis įtampą tarp pareigos ir valios, įtampas, kurias žmogus patiria šeimos gyvenime – pavyzdžiui, jūs turite uošvę! Taip pat ir palaiminimų, kuriais gyvenate savo šeimose.
Turime saugotis į diakonus žvelgti kaip pusiau į kunigus ar pasauliečius. Tai pavojinga. Galiausiai, žvelgti į juos lyg jie būtų nei tokie, nei tokie. Tai irgi pavojinga. Toks požiūris žeidžia visus. Jis silpnina diakonato charizmą, kuri priklauso Bažnyčios gyvenimui. Noriu grįžti prie jos. Taigi, diakono įvaizdis tarsi tarpininko tarp tikinčiųjų ir ganytojų yra netinkamas. Diakonai nėra pusiaukelėje tarp kunigų ir pasauliečių, nei tarp ganytojų ir tikinčiųjų. Tokioje sampratoje slypi klerikalizmo pavojus – pernelyg klerikališkas diakonas, ir tai nėra gerai. Kartais liturgijoje matau kai kuriuos partarnaujančius asmenis, į kuriuos žiūrint susidaro įspūdis, kad jie beveik nori perimti kunigo vietą. Klerikalizmas, saugokitės klerikalizmo! Kita pagunda – apsiriboti funkcionalizmu (atlikti tik tam tikras funkcijas ir ne daugiau – red. pastaba) Ne! Bažnyčioje jūs turite aiškią charizmą, kurią privalote stiprinti.
Diakonatas yra šeimos pašaukimas, įpareigojantis tarnystei. Man labai gražu, kai Apaštalų darbuose skaitau apie pirmuosius krikščionis helenistus, ėjusius pas apaštalus skųstis, kad nepakankamai pasirūpinama jų našlėmis ir našlaičiais. Ir tada jie visi turėjo susirinkimą, apaštalų ir mokinių „sinodą“, kuriame ir „išrado“ diakonus, skirtus patarnauti. Mums, vyskupams, tai irgi svarbu, nes tie, kurie „padarė“ diakonus, buvo vyskupai. Ir ką mums tai sako? Kad diakonai buvo tie, kurie tarnauja. Tada visi suprato, kad diakonai skirti padėti našlėms ir našlaičiams – žodžiu, jų pašaukimas yra tarnauti. O vyskupo charizma – melstis ir skelbti Žodį. Pirmiausia melstis, o paskui skelbti. Aiškiai matyti skirtumas. Tarnystė yra tas raktinis žodis, leidžiantis teisingai suprasti diakonato charizmą. Tarnystė yra ir viena iš Dievo tautos charakteristinių dovanų. Diakonas yra tarnystės Bažnyčioje saugotojas. Rūpestingai pasverkime kiekvieną žodį. Bažnyčioje jūs esate tarnystės sargai: Žodžio tarnystės, Altoriaus tarnystės, tarnystės vargšams. Jūsų, diakonų, misija ir indėlis priminti mums, kad tikėjimas, kaip ir kur jis besireikštų – bendruomenės liturgijoje, per asmeninę maldą, įvairiomis karitatyvinėmis formomis ar skirtingais gyvenimo būviais (pasaulietis, šeima, kunigas) turi esminę tarnystės dimensiją.
Tarnystė Dievui ir broliams. Bažnyčioje jūs esate tarnystės sargai.
Charizmos savy talpina priminimą ir dovaną visai Dievo tautai, kad ši neprarastų Dievo turtingo veikimo perspektyvos. Jūs nesate pusiau kunigai, pusiau pasauliečiai: tai diakonatą „fukcionalizuotų“. Jūs esate tarnystės sakramentas. Iš žodžio „tarnystė“ kyla visas jūsų darbo, pašaukimo ir buvimo Bažnyčioje vystymasis. Diakono pašaukimas, kaip ir visi kiti pašaukimai nėra individualus. Jis išgyvenamas šeimoje ir su šeima, Dievo tautoje ir su Dievo tauta.
Santrauka:
- nėra patarnavimo prie altoriaus, nėra liturgijos, kuri nebūtų atvira vargšams, ir nėra tarnystės vargšams, kuri nevestų į liturgiją;
- nėra bažnytinio pašaukimo, kuris nėra ir šeimos pašaukimas.
Tai leidžia iš naujo įvertinti diakonatą kaip bažnytinį pašaukimą. Galiausiai, šiandien susidaro vaizdas, kad naudinga tai, kas nukreipta į individą: malda naudinga man, bendruomenė naudinga man, labdara naudinga man. Tai mūsų šiandienos kultūros bruožas. Kaip diakonai esate dovana, per kurią Šventoji Dvasia parodo, kad teisingas kelias eina priešinga kryptimi: melsdamasis aš tarnauju, bendruomenėje tarnauju, solidariai tarnauju Dievui ir savo artimui. Tegul Dievas suteikia Jums malonę augti savo charizmoje, saugant tarnystę Bažnyčioje. Dėkoju už visa, ką jūs darote.
<...>