Mieli broliai kunigai, šią ypatingą dieną susirinkę Kauno arkikatedroje dėkokime Dievui už ypatingą kunigystės dovaną ir už Eucharistiją, kurią aukojame mūsų bendruomenėse ir už jas. Esame kartu su vienuoliais, vienuolėmis ir pasauliečiais. Viešpats dar kartą mums leidžia pajusti visų Bažnyčios narių, o ypač mūsų kunigišką bendrystę.
Kviečiu malda jungtis su visais Kauno arkivyskupijos kunigais. Sveikinu visus, kurie šiais metais minite įvairias kunigystės šventimų sukaktis. Prisiminkime tuos, kurie savo garbingo amžiais dienas leidžia Marijampolės globos namuose: kun. Joną, Bronių, Vytautą Kazimierą, Vladą, taip pat ilgai sergantį kun. Petrą, Izidorių, Aleksandrą ir kitus, kurie dėl sveikatos nebegali aktyviai darbuotis. Mintimis būkime su kitose pasaulio šalyse mūsų tautiečiams tarnaujančiais kun. Nerijumi, Oskaru, Audriumi, studijuojančiu kun. Gintaru. Savo gydantį artumą Viešpats tegul leidžia pajusti ir tiems, kurie gavę šventimus dėl vienokių ar kitokių priežasčių šiuo metu nevykdo kunigiškos tarnystės.
Kaip ir kiekvienais metais, šiomis Mišiomis pasirengiame švęsti Didįjį Kristaus Perėjimą iš mirties į gyvenimą. Evangelijoje primindamas pranašo Izaijo žodžius, Jėzus sako, kad atėjo guosti prislėgtųjų, gydyti širdies žaizdų, džiaugsmo aliejumi patepti vargdienių. Taigi Jis nenori, kad būtume pavargę, nusiminę, bet nori, kad būtume džiaugsmingi.
Krizmos Mišiose atnaujiname pasižadėjimą Dievui, Šventimų dieną ištartą „Taip“. Atsiliepėme „Esu – štai aš čia“ ir parpuolėme priešais altorių parodydami, kad visiškai atsiduodame Viešpačiui. Tikiu, kad mumyse išlieka primicijų džiaugsmas už kunigystės dovaną ir meilė Dievo žmonėms. Drąsiai nugalime išbandymus nepaisydami sunkumų, neprarasdami vilties ir Dvasios dovanų. Mus palaiko tas pats idealas, kuris atvedė į seminariją, meilė sieloms, troškimas save atiduoti be išskaičiavimo ir naudos.
Mus įtraukia visokiausi darbai, nespėjame visko atlikti. Reikia rūpintis parapija, jos institucijomis, pastatais. Šiandien, kaip ir visais laikais, žmonės nori ne tik religinių patarnavimų, bet savyje jaučią suvoktą ar nesuvoktą Dievo troškimą, amžinybės siekį, norą pažinti Jėzų. Todėl eina, klausia, kviečia, o kunigui tenka stengtis atsiliepti ir visur suspėti. Nors tai išvargina, atima daug jėgų, pareikalauja nuolat skubėti iš vienos vietos į kitą, aplankyti visas pastoraciniam rūpesčiui patikėtas parapijas, bet tai geras nuovargis, kaip pasakytų popiežius Pranciškus. Džiugu, kad esame reikalingi, kad žmonės mato, pripažįsta kunigą ir kunigystę. Tai padeda savo tarnystę suvokti kaip autentišką Kristaus sekimo būdą, kaip šventumo ir aukos kelią, kaip visiškai nesuinteresuotą patarnavimą sielų gerovei. Už visa tai dėkokime Dievui.
Nereiškia, kad šiame gyvenime neiškyla problemų. Aiškiai matome įvairius pasikeitimus, kurie kaimo parapijas palieka su ištuštėjusiomis sodybomis, su mažėjančiomis ar net užsidarančiomis mokyklomis. Netrūksta ir nesupratimo ar net priešiškumo Bažnyčiai, ieškoma kiekvienos progos iškelti tikrus ar tariamus trūkumus, o pasiaukojantis jos žmonių darbas lieka įdomus ir svarbus tik tiems, kurie tiesiogiai jo paliečiami.
Kova su nuodėme ir blogiu visada buvo dramatiška. Šiandien labiau kaip kitados žmogus pats turi pasirinkti tikėjimą ir už jį apsispręsti. Būti sąmoningu kataliku reiškia eiti prieš srovę. Tai naujai išryškėjanti situacija, kuri svarbi mums, kaip Bažnyčios nariams, kunigams, tikėjimo puoselėtojams, jaunimo ugdytojams ir mokytojams. Šie pokyčiai kai kuriems tikintiesiems sukelia praeities nostalgiją, norą pasitraukti į saugią praeitį, bet tuo pačiu kiti parodo ryžtą ir atsakomybę tinkamai atsiliepti į naujus iššūkius. Nelengva suderinti skirtingus lūkesčius tų, kurie prisirišę prie tradicinių Bažnyčios gyvenimo formų, ir tų, kurie ieško naujų kelių. Tai taip pat kelia vidinę įtampą ir atneša nuovargį.
Mūsų gyvenimo laikas, kad ir koks jis būtų, nėra išskirtinis. Šiais metais prisimename arkivyskupą Teofilių Matulionį. Iš daugelio jo gyvenimo ir asmenybės bruožų man įspūdį daro jo nuoseklus kunigiškas uolumas. Tarnavo Latvijos parapijose carinės imperijos laikais. Apie šios tarnystės galimybes ir ribas kalba tas faktas, kad už mišrios šeimos vaiko krikštą buvo nubaustas ir išvarytas iš parapijos. Vėliau atsidūręs Peterburge, vėl darbuojasi ir nepaisydamas tautinių katalikų skirtumų ar net priešiškumų stengiasi padėti visiems. Iš miesto centro iškeliamas į neturtingą darbininkų rajoną. Čia imasi bažnyčios statybos – nes reikia. Po komunistinės revoliucijos užgriuvus visiems įmanomiems Bažnyčios suvaržymams ir persekiojimams, nuosekliai daro viską, kad padėtų savo žmonėms. Atbuvęs kelerius metus kalėjime, grįžta ir vėl imasi pastoracinio darbo, kuris galėjo atrodyti ne tik be galo pavojingas, bet net beprasmiškas. Tačiau jam toks nebuvo, nes pirmoje vietoje matė Kristų, tariamai beprasmiškai atidavusį savo gyvybę ant kryžiaus, bet iš tiesų, taip nugalėjusį blogį mumyse ir pasaulyje.
Tikrai tikiu, kad Viešpats neapleidžia ir stiprina. Jis pašaukė mus gyventi šiuo laiku ir tarnauti kunigais šioje Bažnyčioje, tad būkime tikri, kad duos savo malonę ir tinkamas priemones eiti toliau su tikėjimu ir viltimi, taip, kaip davė garbingajam arkivyskupui Teofiliui. Šiandien esame kviečiami atnaujinti pasitikėjimą Kunigystės sakramento malone. Būkime tikri, kad Tas, kuris mus pašaukė, kasdieną yra su mumis. Didžiausias ir klastingiausias šiandienos gundymas – pasiduoti įtikinėjimams, kad sunkumai per dideli, o mes per silpni, kad mūsų jėgos mažėja ir todėl nebeverta kalbėti apie Dievo Karalystę, kuri tokia skirtinga nuo mus supančio pasaulio. Bet iš tiesų tai yra tinkamas ir palankus metas skelbti Evangeliją. Viešpats neprašo iš mūsų sėkmės, o prašo nuolankumo ir ištikimybės. Jėzus nenori, kad užvaldytume protus, bet trokšta, kad belstumės į žmonių laisvą valią. Jis vertingais laiko mūsų patiriamus atmetimus ir nepasisekimus, žino, kad net persekiojimai atneša palaiminimą. Su Jėzumi esame gerojo draugijoje: Jis keliauja, džiaugiasi, kenčia ir vargsta su mumis.
Kunigo tarnystės džiaugsmas augs, kai sugebėsime įtraukti pasauliečius, kurie gyvena tais pačiais lūkesčiais ir turi reikšmingą vaidmenį Bažnyčioje. Mums visiems reikia paramos tikėjimo ir Kristaus sekimo kelyje. Mums reikia vieniems kitų.
Jei Dievas laimins, birželio mėnesį diakonato šventimus priims ne tik besiruošiantys kunigystei seminaristai, bet ir keli nuolatiniai diakonai. Tai naujas etapas mūsų arkivyskupijoje. Reikės išmokti atpažinti Viešpaties duodamus uždavinius jiems patiems, jų šeimoms ir visai mūsų Bažnyčiai. Juk nuolatiniai diakonai nėra „antrarūšiai kunigai“, o savo vietą Bažnyčioje turintys jos nariai, paliudyti Apaštalų darbų net anksčiau už kunigus. Jie negali tapti „savotiška liturgine puošmena“, kaip perspėja apaštališkasis nuncijus Pedro López Quintana, o yra įšventinti tarnauti Bažnyčioje jiems skirtu būdu.
Kad liktume ištikimi Viešpačiui, reikia dvasinio įsipareigojimo, pasitikėjimo Apvaizda, Prisikėlusio Jėzaus žodžiais pagrįstos vilties. Reikia gyvenimo šventumo, kuris neįmanomas be asmeninės maldos, atsižadėjimo, taip pat tinkamo poilsio ir broliškumo. Reikia Eucharistinės aukos suvokimo bei išgyvenimo ir ne mažiau – įsiklausymo į Dievo žodį. To visiems ir linkiu.
Raginu jus, brangūs tikintieji, atsiliepti į kunigų iniciatyvas, įsitraukti į evangelizaciją, palaikyti kunigus savo malda. Džiugiai, su atnaujinta viltimi ir krikščionišku šventumo ryžtu švęskime Viešpaties Prisikėlimą.