Straipsniai
- Diakonas ekleziologiniu požiūriu dabartinių iššūkių Bažnyčioje ir visuomenėje akivaizdoje PDF
Kard. Walter KASPER straipsnis (Bažnyčios žinios. 2018 balandžio 26, Nr. 4) - Vedę vyrai prie altoriaus – nauja Bažnyčios era
Pagal buvusio Birmingemo arkivyskupijos nuolatinio diakonato programos direktoriaus kun. Paulo Chamberlaino straipsnį publikuotą žurnale „New Diaconal Review“ parengtas Monikos MIDVERYTĖS OFS straipsnis (2016, bernardinai.lt) - Nuolatinis diakonatas Lietuvoje: pirmieji žingsniai ir perspektyvos
Pokalbis su Nuolatinių diakonų ugdymo centro vadovu kun. Kęstučiu GENIU bei programos koordinatore Aiste BALČIŪNAITE (2014, bernardinai.lt) - Nuolatinis diakonatas Italijoje: sritis, kurioje pašaukimai augo itin stipriai
Vatikano radijo pranešimas (2012, bernardinai.lt) - Norime atrasti nuolatinio diakonato dovaną
Kun. Mindaugas PUKŠTYS (2012, bernardinai.lt) - Įšventintieji Bažnyčios tarnai: vyskupai, kunigai, diakonai
Kun. Artūras KAZLAUSKAS (2012, Magnificat, bernardinai.lt) - Vedę diakonai Vakarų Europoje
Gintarė MINKEVIČIENĖ (2011, bernardinai.lt) - Tarnystės vaisingumas priklauso nuo dvasinio gyvenimo
Kard. Claudio HUMMES (2009, bernardinai.lt) - Pasaulietinių ir hierarchinių tarnysčių sankirta Lietuvos pavyzdžiu PDF
Mons. Algirdas JUREVIČIUS (Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 32. Vilnius, 2009.) - „Bendrųjų Romos Mišiolo nuostatų“ trečiosios laidos liturginiai ypatumai
Kun. teol. dr. Mindaugas PUIDOKAS (Bažnyčios žinios. 2001 vasario 14, Nr. 3) - Diakonų pareigos vyskupo vadovaujamoje šv. Mišių liturgijoje
G. kan. dr. Mindaugas PUIDOKAS (Bažnyčios žinios. 2002 gegužės 17, Nr. 9)
Knygos
Algirdas JUREVIČIUS*
Diakonatas: Teologija ir praktika. – Kaunas: Vox altera, 2013. – 336 p.
[Iš Pratarmės]
Šiandienė mūsų visuomenė pastebi, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nepaprastai greitai keičia savo veidą vykdydama liturgines, pastoracines ir struktūrines reformas. Šioms reformoms priklauso ypač svarbi ir kartu sudėtinga užduotis atkurti nuolatinį diakonatą. Šią užduotį Lietuvos Bažnyčiai iškėlė pats popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas Lietuvos vyskupams Ad limina vizito metu 1999 m. rugsėjo 17 d. Romoje. Popiežius paragino tinkamai įvertinti „nauja ir sena“ ir atsiverti Šventosios Dvasios pažadintoms naujovėms. Viena tų „naujovių“ yra ir nuolatinis diakonatas: „Nepamirština, jog šalia kunigiškų pašaukimų dideles galimybes atveria nuolatinis diakonatas. Susirinkimas leido iš naujo surasti šią tarnystę, ir ją reikia ugdyti ne kaip šalutinę ar kokį pakaitalą, leidžiantį užkamšyti kunigų trūkumo spragas, bet dėl šios tarnystės vidinės vertės Dievo tautos tarnystėje, liturgijos, žodžio ir meilės tarnystėje(diakonia)“[1]. Atsiliepiant į popiežiaus paraginimą bei Lietuvos Vyskupų Konferencijai patvirtinus Nuolatinių diakonų Lietuvoje ugdymo, gyvenimo ir tarnystės gaires (2006), Lietuvoje pradėta nuolatinių diakonų rengimo programa.
Ši knyga – tai ketverių metų intensyvių diakonato teologijos studijų vaisius. Nuolatinio diakonato įvedimas Bažnyčioje yra ne tik vidaus hierarchijos struktūrinis persiskirstymas, bet ir dovana visai Dievo tautai skatinant visos Bažnyčios diakoniją – gailestingąją meilę (caritas). Savaime suprantama, kad pirmiesiems nuolatiniams diakonams, Lietuvoje pradėjusiems savo tarnystę, atsiras įvairių klausimų, interpretacijų, o gal net ir nesusipratimų. Nors diakonai ir turi apibrėžtas pareigas, tačiau kiekvieno krašto Bažnyčios pasiuntinybėje jie dar privalo surasti tinkamą nišą, kurioje galėtų skleistis jų tarnystė. Popiežius Benediktas XVI, komentuodamas septynių vyrų išrinkimą tarnavimui (Apd 6), pastebi, kad „jų tarnyba buvo tikrai dvasinė – tarnyba, kuria buvo įgyvendinama esminė Bažnyčios užduotis, būtent tinkamai surikiuota artimo meilė. Įsteigiant šią septynių grupę, „diaconia“ – bendruomeniškai ir tvarkingai vykdoma artimo meilės tarnyba – tapo Bažnyčios pamatinės struktūros dalimi“.[2]
Tad šioje knygoje į diakonatą žvelgiama kaip į pamatinę Bažnyčios struktūros dalį, atskleidžiant jo istorines ištakas, raidą, tarnystės pakilimus ir krizes, taip pat svarstomos įvairios bažnytinės diakonijos galimybės šiuolaikiniame pasaulyje. Daug dėmesio knygoje skiriama diakonatui kaip nuolatinei tarnybai Bažnyčioje atkurti ir įtvirtinti Lietuvoje.
[1] Jonas Paulius II, Kalba Lietuvos vyskupams Ad limina vizito metu, in: BŽ 1999, Nr. 18.
[2] Benediktas XVI, Enciklika Deus caritas est, 21.
*Algirdas JUREVIČIUS (g. 1972) – Katalikų Bažnyčios kunigas, monsinjoras, teologijos mokslų daktaras. Mokėsi Vievio vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Kauno kunigų seminarijoje, VDU Katalikų teologijos fakultete, Frankfurto prie Maino (Vokietija) Šv. Jurgio (Sankt Georgen) aukštojoje filosofijos ir teologijos mokykloje. 1998 m. įgijo licenciato – magistro kvalifikacinį laipsnį (dogminės teologijos specializacija), 2004 m. teologijos daktaro laipsnį praktinės teologijos srityje.
1996 m. įšventintas Kaišiadorių vyskupijos kunigu. Darbavosi vikaru Kaišiadorių parapijoje, ugdytoju Kauno kunigų seminarijoje, klebonu Aukštadvario ir Vytautavos parapijose. Nuo 2004 m. Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dėstytojas. Nuo 2006 m. Tarptautinio diakonato centro (IDZ) narys. 2008 m. popiežius Benediktas XVI suteikė Jo Šventenybės kapeliono (monsinjoro) titulą.
Kelių knygų bei daugelio straipsnių įvairiomis teologijos temomis autorius, mokslinių projektų dalyvis. Mokslinio tyrinėjimo sritys: diakonato teologija, pastoracijos teologija, patrologija.
