Straipsniai
- Vedę vyrai prie altoriaus – nauja Bažnyčios era
Pagal buvusio Birmingemo arkivyskupijos nuolatinio diakonato programos direktoriaus kun. Paulo Chamberlaino straipsnį publikuotą žurnale „New Diaconal Review“ parengtas Monikos MIDVERYTĖS OFS straipsnis (2016, bernardinai.lt) - Nuolatinis diakonatas Lietuvoje: pirmieji žingsniai ir perspektyvos
Pokalbis su Nuolatinių diakonų ugdymo centro vadovu kun. Kęstučiu GENIU bei programos koordinatore Aiste BALČIŪNAITE (2014, bernardinai.lt) - Nuolatinis diakonatas Italijoje: sritis, kurioje pašaukimai augo itin stipriai
Vatikano radijo pranešimas (2012, bernardinai.lt) - Norime atrasti nuolatinio diakonato dovaną
Kun. Mindaugas PUKŠTYS (2012, bernardinai.lt) - Įšventintieji Bažnyčios tarnai: vyskupai, kunigai, diakonai
Kun. Artūras KAZLAUSKAS (2012, Magnificat, bernardinai.lt) - Vedę diakonai Vakarų Europoje
Gintarė MINKEVIČIENĖ (2011, bernardinai.lt) - Tarnystės vaisingumas priklauso nuo dvasinio gyvenimo
Kard. Claudio HUMMES (2009, bernardinai.lt) - Pasaulietinių ir hierarchinių tarnysčių sankirta Lietuvos pavyzdžiu PDF
Mons. Algirdas JUREVIČIUS (Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis. T. 32. Vilnius, 2009.) - „Bendrųjų Romos Mišiolo nuostatų“ trečiosios laidos liturginiai ypatumai
Kun. teol. dr. Mindaugas PUIDOKAS (Bažnyčios žinios. 2001 vasario 14, Nr. 3) - Diakonų pareigos vyskupo vadovaujamoje šv. Mišių liturgijoje
G. kan. dr. Mindaugas PUIDOKAS (Bažnyčios žinios. 2002 gegužės 17, Nr. 9)
Knygos
Algirdas JUREVIČIUS*
Diakonatas: Teologija ir praktika. – Kaunas: Vox altera, 2013. – 336 p.
[Iš Pratarmės]
Šiandienė mūsų visuomenė pastebi, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nepaprastai greitai keičia savo veidą vykdydama liturgines, pastoracines ir struktūrines reformas. Šioms reformoms priklauso ypač svarbi ir kartu sudėtinga užduotis atkurti nuolatinį diakonatą. Šią užduotį Lietuvos Bažnyčiai iškėlė pats popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas Lietuvos vyskupams Ad limina vizito metu 1999 m. rugsėjo 17 d. Romoje. Popiežius paragino tinkamai įvertinti „nauja ir sena“ ir atsiverti Šventosios Dvasios pažadintoms naujovėms. Viena tų „naujovių“ yra ir nuolatinis diakonatas: „Nepamirština, jog šalia kunigiškų pašaukimų dideles galimybes atveria nuolatinis diakonatas. Susirinkimas leido iš naujo surasti šią tarnystę, ir ją reikia ugdyti ne kaip šalutinę ar kokį pakaitalą, leidžiantį užkamšyti kunigų trūkumo spragas, bet dėl šios tarnystės vidinės vertės Dievo tautos tarnystėje, liturgijos, žodžio ir meilės tarnystėje(diakonia)“[1]. Atsiliepiant į popiežiaus paraginimą bei Lietuvos Vyskupų Konferencijai patvirtinus Nuolatinių diakonų Lietuvoje ugdymo, gyvenimo ir tarnystės gaires (2006), Lietuvoje pradėta nuolatinių diakonų rengimo programa.
Ši knyga – tai ketverių metų intensyvių diakonato teologijos studijų vaisius. Nuolatinio diakonato įvedimas Bažnyčioje yra ne tik vidaus hierarchijos struktūrinis persiskirstymas, bet ir dovana visai Dievo tautai skatinant visos Bažnyčios diakoniją – gailestingąją meilę (caritas). Savaime suprantama, kad pirmiesiems nuolatiniams diakonams, Lietuvoje pradėjusiems savo tarnystę, atsiras įvairių klausimų, interpretacijų, o gal net ir nesusipratimų. Nors diakonai ir turi apibrėžtas pareigas, tačiau kiekvieno krašto Bažnyčios pasiuntinybėje jie dar privalo surasti tinkamą nišą, kurioje galėtų skleistis jų tarnystė. Popiežius Benediktas XVI, komentuodamas septynių vyrų išrinkimą tarnavimui (Apd 6), pastebi, kad „jų tarnyba buvo tikrai dvasinė – tarnyba, kuria buvo įgyvendinama esminė Bažnyčios užduotis, būtent tinkamai surikiuota artimo meilė. Įsteigiant šią septynių grupę, „diaconia“ – bendruomeniškai ir tvarkingai vykdoma artimo meilės tarnyba – tapo Bažnyčios pamatinės struktūros dalimi“.[2]
Tad šioje knygoje į diakonatą žvelgiama kaip į pamatinę Bažnyčios struktūros dalį, atskleidžiant jo istorines ištakas, raidą, tarnystės pakilimus ir krizes, taip pat svarstomos įvairios bažnytinės diakonijos galimybės šiuolaikiniame pasaulyje. Daug dėmesio knygoje skiriama diakonatui kaip nuolatinei tarnybai Bažnyčioje atkurti ir įtvirtinti Lietuvoje.
[1] Jonas Paulius II, Kalba Lietuvos vyskupams Ad limina vizito metu, in: BŽ 1999, Nr. 18.
[2] Benediktas XVI, Enciklika Deus caritas est, 21.
Turinys
Pratarmė / 7
ISTORINĖ APŽVALGA / 9
Įžanga: sąvoka / 11
- Nuo diakonato atsiradimo iki sunykimo / 14
Dinamiška jaunosios Bažnyčios diakonija / 15
Diakonatas pirmųjų krikščionių bendruomenėse / 19
Santykiai tarp diakonų ir vyskupų (II–IV a.) / 31
Nuolatinio diakonato išnykimo priežastys / 42
Diakoninė Bažnyčios praktika be nuolatinių diakonų / 54 - Nuolatinio diakonato atnaujinimas (XX a.) / 69
Diakonato atnaujinimo idėjos / 70
Teologų indėlis / 76
Diakonato klausimo aptarimas Vatikano II Susirinkime / 80
Lemiamas apaštališkojo laiško Sacrum diaconatus ordinem vaidmuo / 88
Nuolatinio diakonato įvedimas vietinėse Bažnyčiose / 94
DIAKONATO TEOLOGIJA / 101
- Diakonato teologijos plėtojimas po Vatikano II Susirinkimo / 103
- Atnaujinta Bažnyčios pasiuntinybės samprata / 110
Kristologinis aspektas / 112
Diakonato ekleziologinis matmuo / 119
Mistagoginis diakonato vaidmuo / 128
Šventimų sakramento atnaujinimas / 141
Diakonijos atnaujinimas / 149
Santuokos pripažinimas hierarchinėje tarnyboje / 165
Ekumeninė diakonato reikšmė / 182 - Kiti su diakonatu susiję klausimai / 190
Diakonatas ir pasauliečiai / 190
Tarnyba ir jos kompetencija / 215
NUOLATINIŲ DIAKONŲ VEIKLOS SRITYS LIETUVOJE / 229
Įžanga / 231
- Diakonato įvedimo prielaidos / 23
Parengiamoji stadija / 23
Dvasininkų rengimas bendradarbiauti su nuolatiniais diakonais / 24
Suvokimo ugdymas bendruomenėse / 24
Pastoracinių koncepcijų peržiūrėjimas / 246 - Nuolatinio diakono veiklos sritys / 254
Diakonas – vargstančių žmonių tarnas / 255
Liturginės užduotys / 261
Tiltas tarp bendruomenės ir toli esančiųjų / 266
Katechizacija / 270
Kategorinė sielovada / 274
Administravimo tarnystė / 284
Politinė veikla / 287
PABAIGOS ŽODIS / 294
Santrumpos / 301
Literatūra / 303
*Algirdas JUREVIČIUS (g. 1972) – Katalikų Bažnyčios kunigas, monsinjoras, teologijos mokslų daktaras. Mokėsi Vievio vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Kauno kunigų seminarijoje, VDU Katalikų teologijos fakultete, Frankfurto prie Maino (Vokietija) Šv. Jurgio (Sankt Georgen) aukštojoje filosofijos ir teologijos mokykloje. 1998 m. įgijo licenciato – magistro kvalifikacinį laipsnį (dogminės teologijos specializacija), 2004 m. teologijos daktaro laipsnį praktinės teologijos srityje.
1996 m. įšventintas Kaišiadorių vyskupijos kunigu. Darbavosi vikaru Kaišiadorių parapijoje, ugdytoju Kauno kunigų seminarijoje, klebonu Aukštadvario ir Vytautavos parapijose. Nuo 2004 m. Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dėstytojas. Nuo 2006 m. Tarptautinio diakonato centro (IDZ) narys. 2008 m. popiežius Benediktas XVI suteikė Jo Šventenybės kapeliono (monsinjoro) titulą.
Kelių knygų bei daugelio straipsnių įvairiomis teologijos temomis autorius, mokslinių projektų dalyvis. Mokslinio tyrinėjimo sritys: diakonato teologija, pastoracijos teologija, patrologija.