Tekstai

Straipsniai

 

Knygos

Algirdas JUREVIČIUS*

Diakonatas: Teologija ir praktika. – Kaunas: Vox altera, 2013. – 336 p.

jurevicius_diakonatas_virselis.jpg

[Iš Pratarmės]

Šiandienė mūsų visuomenė pastebi, kad Katalikų Bažnyčia Lietuvoje nepaprastai greitai keičia savo veidą vykdydama liturgines, pastoracines ir struktūrines reformas. Šioms reformoms priklauso ypač svarbi ir kartu sudėtinga užduotis atkurti nuolatinį diakonatą. Šią užduotį Lietuvos Bažnyčiai iškėlė pats popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas Lietuvos vyskupams Ad limina vizito metu 1999 m. rugsėjo 17 d. Romoje. Popiežius paragino tinkamai įvertinti „nauja ir sena“ ir atsiverti Šventosios Dvasios pažadintoms naujovėms. Viena tų „naujovių“ yra ir nuolatinis diakonatas: „Nepamirština, jog šalia kunigiškų pašaukimų dideles galimybes atveria nuolatinis diakonatas. Susirinkimas leido iš naujo surasti šią tarnystę, ir ją reikia ugdyti ne kaip šalutinę ar kokį pakaitalą, leidžiantį užkamšyti kunigų trūkumo spragas, bet dėl šios tarnystės vidinės vertės Dievo tautos tarnystėje, liturgijos, žodžio ir meilės tarnystėje(diakonia)[1]. Atsiliepiant į popiežiaus paraginimą bei Lietuvos Vyskupų Konferencijai patvirtinus Nuolatinių diakonų Lietuvoje ugdymo, gyvenimo ir tarnystės gaires (2006), Lietuvoje pradėta nuolatinių diakonų rengimo programa.

Ši knyga – tai ketverių metų intensyvių diakonato teologijos studijų vaisius. Nuolatinio diakonato įvedimas Bažnyčioje yra ne tik vidaus hierarchijos struktūrinis persiskirstymas, bet ir dovana visai Dievo tautai skatinant visos Bažnyčios diakoniją – gailestingąją meilę (caritas). Savaime suprantama, kad pirmiesiems nuolatiniams diakonams, Lietuvoje pradėjusiems savo tarnystę, atsiras įvairių klausimų, interpretacijų, o gal net ir nesusipratimų. Nors diakonai ir turi apibrėžtas pareigas, tačiau kiekvieno krašto Bažnyčios pasiuntinybėje jie dar privalo surasti tinkamą nišą, kurioje galėtų skleistis jų tarnystė. Popiežius Benediktas XVI, komentuodamas septynių vyrų išrinkimą tarnavimui (Apd 6), pastebi, kad „jų tarnyba buvo tikrai dvasinė – tarnyba, kuria buvo įgyvendinama esminė Bažnyčios užduotis, būtent tinkamai surikiuota artimo meilė. Įsteigiant šią septynių grupę, „diaconia“ – bendruomeniškai ir tvarkingai vykdoma artimo meilės tarnyba – tapo Bažnyčios pamatinės struktūros dalimi“.[2]

Tad šioje knygoje į diakonatą žvelgiama kaip į pamatinę Bažnyčios struktūros dalį, atskleidžiant jo istorines ištakas, raidą, tarnystės pakilimus ir krizes, taip pat svarstomos įvairios bažnytinės diakonijos galimybės šiuolaikiniame pasaulyje. Daug dėmesio knygoje skiriama diakonatui kaip nuolatinei tarnybai Bažnyčioje atkurti ir įtvirtinti Lietuvoje.


[1]     Jonas Paulius II, Kalba Lietuvos vyskupams Ad limina vizito metu, in: BŽ 1999, Nr. 18.

[2]     Benediktas XVI, Enciklika Deus caritas est, 21.


Turinys

Pratarmė   / 7

ISTORINĖ APŽVALGA   / 9

     Įžanga: sąvoka   / 11

  1. Nuo diakonato atsiradimo iki sunykimo   / 14
    Dinamiška jaunosios Bažnyčios diakonija   / 15
    Diakonatas pirmųjų krikščionių bendruomenėse   / 19
    Santykiai tarp diakonų ir vyskupų (II–IV a.)   / 31
    Nuolatinio diakonato išnykimo priežastys   / 42
    Diakoninė Bažnyčios praktika be nuolatinių diakonų   / 54
  2. Nuolatinio diakonato atnaujinimas (XX a.)   / 69
    Diakonato atnaujinimo idėjos   / 70
    Teologų indėlis   / 76
    Diakonato klausimo aptarimas Vatikano II Susirinkime   / 80
    Lemiamas apaštališkojo laiško Sacrum diaconatus ordinem vaidmuo   / 88
    Nuolatinio diakonato įvedimas vietinėse Bažnyčiose   / 94

DIAKONATO TEOLOGIJA   / 101

  1. Diakonato teologijos plėtojimas po Vatikano II Susirinkimo   / 103
  2. Atnaujinta Bažnyčios pasiuntinybės samprata   / 110
    Kristologinis aspektas   / 112
    Diakonato ekleziologinis matmuo   / 119
    Mistagoginis diakonato vaidmuo   / 128
    Šventimų sakramento atnaujinimas   / 141
    Diakonijos atnaujinimas   / 149
    Santuokos pripažinimas hierarchinėje tarnyboje   / 165
    Ekumeninė diakonato reikšmė   / 182
  3. Kiti su diakonatu susiję klausimai   / 190
    Diakonatas ir pasauliečiai   / 190
    Tarnyba ir jos kompetencija   / 215

NUOLATINIŲ DIAKONŲ VEIKLOS SRITYS LIETUVOJE   / 229

     Įžanga   / 231

  1. Diakonato įvedimo prielaidos   / 23
    Parengiamoji stadija   / 23
    Dvasininkų rengimas bendradarbiauti su nuolatiniais diakonais    / 24
    Suvokimo ugdymas bendruomenėse   / 24
    Pastoracinių koncepcijų peržiūrėjimas   / 246
  2. Nuolatinio diakono veiklos sritys   / 254
    Diakonas – vargstančių žmonių tarnas   / 255
    Liturginės užduotys   / 261
    Tiltas tarp bendruomenės ir toli esančiųjų   / 266
    Katechizacija   / 270
    Kategorinė sielovada   / 274
    Administravimo tarnystė   / 284
    Politinė veikla   / 287

PABAIGOS ŽODIS   / 294

     Santrumpos   / 301
     Literatūra   / 303


*Algirdas JUREVIČIUS (g. 1972) – Katalikų Bažnyčios kunigas, monsinjoras, teologijos mokslų daktaras. Mokėsi Vievio vidurinėje mokykloje, studijavo Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatorijoje, Kauno kunigų seminarijoje, VDU Katalikų teologijos fakultete, Frankfurto prie Maino (Vokietija) Šv. Jurgio (Sankt Georgen) aukštojoje filosofijos ir teologijos mokykloje. 1998 m. įgijo licenciato – magistro kvalifikacinį laipsnį (dogminės teologijos specializacija), 2004 m. teologijos daktaro laipsnį praktinės teologijos srityje.

1996 m. įšventintas Kaišiadorių vyskupijos kunigu. Darbavosi vikaru Kaišiadorių parapijoje, ugdytoju Kauno kunigų seminarijoje, klebonu Aukštadvario ir Vytautavos parapijose. Nuo 2004 m.  Kaišiadorių vyskupijos generalvikaras, Vilniaus Šv. Juozapo kunigų seminarijos dėstytojas. Nuo 2006 m. Tarptautinio diakonato centro (IDZ) narys. 2008 m. popiežius Benediktas XVI suteikė Jo Šventenybės kapeliono (monsinjoro) titulą.

Kelių knygų bei daugelio straipsnių įvairiomis teologijos temomis autorius, mokslinių projektų dalyvis. Mokslinio tyrinėjimo sritys: diakonato teologija, pastoracijos teologija, patrologija.