Gruodžio 26 d. Katalikų Bažnyčiai minint pirmąjį krikščionį kankinį - šventąjį diakoną Steponą, skelbiame 2012 m. gegužės 2 d. Vatikano radijo pranešimo santrauką iš popiežiaus Benedikto XVI katechezės apie šventojo diakono Stepono kankinystės liudijimą, pasakytą bendrosios audiencijos Šv. Petro aikštėje dalyviams:
„Trečiadienio bendrojoje audiencijoje Šventasis Tėvas Šv. Petro aikštėje susirinkusiems maldininkams kalbėjo apie Šv. Stepono kankinystės liudijimą, skelbia Vatikano radijas. „Paskutinėse katechezėse matėme kaip, asmeninėje ir bendruomeninėje maldoje, Šventojo Rašto skaitymas ir meditacija atveria mums kalbančio Dievo klausymuisi ir suteikia šviesos dabarties supratimui. Šiandien noriu kalbėti apie liudijimą ir maldą pirmojo Bažnyčios kankinio, šv. Stepono, vieno iš septynių išrinktųjų meilės darbams stokojančių labui. Jo kankinystės metu, aprašytu Apaštalų Darbuose, dar kartą pasirodo vaisingas santykis tarp Dievo žodžio ir maldos“, - pradėdamas šio trečiadienio audiencijos katechezę sakė Benediktas XVI.
Šventasis Tėvas priminė kankinystės kontekstą: šv. Steponas buvo atvestas prieš teismą ir apkaltintas, kad skelbia, jog „Jėzus (...) išgriausiąs šią vietą ir pakeisiąs Mozės duotus mums nuostatus“ (Apd 6,14). Iš tiesų Jėzus buvo pasakęs, kad per tris dienas atstatys sugriautą šventyklą, tačiau evangelistas Jonas paaiškino, kad jis kalbėjo apie savo kūną. Ir kai buvo prikeltas iš numirusių, mokiniai atsiminė tuos žodžius.
Šv. Stepono kalboje prieš teismą būtent pabrėžiama ši pranašystė apie Jėzų, kuris yra naujoji šventykla, pradeda naują kultą ir pakeičia, savo paties auka ant kryžiaus, senąsias atnašas. Steponas nori parodyti, kad kaltinimas, jog Mozės nuostatai apverčiami, yra neteisingi, priešingai, Senasis testamentas ruošė kelią Jėzui. Tam jis peržiūri visą Išganymo istoriją Biblijoje, nuo Abraomo, Juozapo, Mozės iki pat Kristaus, kuriame pats Dievas atėjo į pasaulį unikaliu ir galutiniu būdu. Todėl tikroji kulto vieta yra pačiame Kristuje, o ne „rankų darbo būstuose“.
Stepono kalba ir gyvenimas yra nutraukiami užmėtymu akmenimis, bet būtent per kankinystę jis pasiekia savo gyvenimo viršūnę: tampa viena su Kristumi. Jo meditacija apie Dievo veikimą istorijoje, apie Jėzuje pilnai išsikildžiusį Dievo Žodį, tampa dalyvavimu Kryžiaus maldoje. Prieš mirdamas jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią“, tam tikru būdu antrindamas 31 psalmei ir paties Jėzaus žodžiams ant kryžiaus: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“, panašiai kaip Jėzus meldžias už tuos, kurie į jį mėto akmenimis: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“.
Jei Stepono maldoje ataidi Jėzaus malda, tai jos adresatas kitas – pats Viešpats. „Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje“, sako Steponas.
Šventojo Stepono liudijimas, - sakė Benediktas XVI, - mums pateikia keletą nuorodų mūsų maldai ir mūsų gyvenimui. Galime klausti: iš kur pirmasis krikščionis kankinys ėmė jėgos stoti prieš persekiotojus ir eiti iki savęs dovanojimo. Atsakymas yra paprastas: iš savo santykio su Dievu, bendrystės su Kristumi, išgelbėjimo istorijos meditavimo, Dievo veikimo per Jėzų. Ir mūsų malda turi būti maitinama Dievo Žodžio klausymosi, bendrystėje su Jėzumi ir Jo Bažnyčia.
Antras elementas: šventasis Steponas Dievo ir žmogaus meilės santykyje mato ryškėjant Jėzaus figūrą ir misiją. Jis, Dievo Sūnus, yra šventykla, ne žmogaus rankomis padaryta. Joje Dievo Tėvo buvimas toks artimas, kad įžengia į mūsų kūną ir atidaro Dangaus vartus. Mūsų malda turi būti Jėzaus, kuris yra Tėvo dešinėje ir yra mūsų Viešpats, kontempliacija kasdienybėje. Per Jį, Šventajai Dvasiai vadovaujant, galėsime ir mes kreiptis į Dievą, užmegzti realų kontaktą su Dievu, su pasitikėjimu sūnų, kurie kreipiasi į begaliniai juos mylintį Tėvą.“